Lietuvos ir Rusijos pasienyje esančio Kudirkos Naumiesčio (Šakių sav.) ir kaimyninių apylinkių gyventojai ilgisi sovietmečio, kai jų nevargino Rusijos karių kasdienybė – sprogdinimai. O dabar, keletą pastarųjų metų, žmonėms tenka taikytis su galingais griausmais ir nuolat skilinėjančiomis namų sienomis.
Mįslės iš už Nemuno
Už 4–5 kilometrų nuo Kudirkos Naumiesčio, Kaliningrado srityje (Rusija), yra kariškių pratybų poligonas. Kas jame vyksta, lietuviai nežino, nes su tos srities gyventojais nesusitinka, nebendrauja. Tačiau kad vyksta – net norintis tuo nesidomėti pasienio gyventojas žino, nes dažnai tenka gyventi lyg žemės drebėjimo ar karo zonoje.
„Ten sprogdina ir sprogdina – tai tyliau dunda, tai visai garsiai griaudi, – sakė prie pat valstybės sienos gyvenantys Kudirkos Naumiesčio vadinamojo „mokytojų namo“ žmonės. – Anksčiau tik dieną tokie „žemės drebėjimai“ būdavo, o dabar – jau ir vėlų vakarą. Šokame iš miegų, baiminamės, kad su trenksmais iškris langai, nes stiklai barška ir tarška, o buto sienos ir grindys net linguoja. O jau gyvūnėlių kaip gaila! Jiems turbūt taip baisu, lyg pasaulio pabaigą jaustų! Laksto, slepiasi, leidžia gailius garsus“.
Daugiabučio „mokytojų namo“ gyventojai buvo vieni pirmųjų, prieš gerus metus pradėję aktyviai rūpintis, kaip būtų galima atsikovoti ramybę, rinko parašus, ruošė dokumentus.
„Prisimenu, ir sovietų laikais tame poligone kariai kažką sprogdindavo – gal vykdavo jų pratybos, bet tais laikais į Kudirkos Naumiestį tiltu per Nemuną laisvai atžingsniuodavo rusų kariškiai, kuriuos mes jau net ir pažinodavome. Pasiskųsdavome jiems, kad pratybų griausmas baugino ir drebino namo sienas, tai karininkai, parėję į dalinį, greitai perspėdavo pratybų vadus, kad jie veiktų trumpiau ir tyliau. Ir tikrai taip būdavo“, – pasakojo pensininkė Ona Piešinienė.
Lyg gamtos reiškinys
Kudirkos Naumiesčio gyventojai aktyviau subruzdo, kai tai vienur, tai kitur nuo sprogdinimų sukeltos vibracijos išdužo gyventojų langai, suskilo namų sienos. Žmonės pavargo kišti savo pinigus į nuolat reikalingus remontus. Apmaudžiausia, kad tie remonta nesibaigiantys, nežinia, kada vėl reikės griebtis tinko ir dažų ar ieškoti stikliaus.
„Atrodo, prie visko galima priprasti, bet nuolat gyventi dulkėse – neįmanoma, – skundėsi vaikų darželyje auklėtoja dirbanti ir prie pat draudžiamos pasienio zonos gyvenanti Renata Kundokienė. – Mūsų namuko lubos – iš lentų. Per tuos sprogdinimus siūlės tarp lentų ištrupėjusios, atsiradę plyšiai, į kambarį nuolat byra spaliai – tenka nuolat laikyti uždengtus baldus, o svečiui atėjus – pirmiausia šluostyti dulkes!“
Anot moters, jau ir mažiausieji miestelio gyventojai žino, kad yra toks „gamtos reiškinys“ pavadinimu „rusai šaudo“ – kaip ir griaustinis, perkūnas, audra... Mat vaikų darželio auklėtiniai per sprogdinimus ne tik pabunda iš miegų ir krūpčioja, bet ir baimindamiesi, išpūtę akis, stebi, ar neiškris kuris nors langas, ar neįlūš antrojo aukšto patalpų grindys, kurios net linguoja, siūbuoja nuo milžiniškos vibracijos.
„Būna, pamatome iš tolo didelį dūmų stulpą, tada – ugnį, ir staiga prasideda „karas“, – pasakojo R. Kundokienė. – Juokaujame, kad tokie sprogdinimai galėtų būtų tik Naujųjų metų naktį, tačiau mums tokie „fejerverkai“ – nesibaigianti kasdienybė. Pavargome. Galų gale – nežinome, kokias chemines medžiagas į aplinką išleidžia tie sprogmenys, kelių kilometrų spinduliu jos pasklinda, koks galimas poveikis žmogaus savijautai“.
Naikina sprogmenis?
Niekas Kudirkos Naumiestyje tiksliai nežino, kas iš tiesų vyksta rusų karių poligone, kai drioksi sprogimai, tik paskleista „legenda“ perduodama iš lūpų į lūpas ir priimama kaip tikra tiesa – esą ten kariai naikinantys pasenusius įvairius sprogmenis, suvežtus, kai baigiasi jų naudojimo terminas, iš įvairių Rusijos vietovių. Neva senų sprogmenų „kapinynas“ galingais griausmais tada trikdąs pasienio gyventojų ramybę, kai kareiviai, norėdami kuo greičiau įvykdyti užduotį, tų sprogmenų pridedantys į vieną vietą po kelis. Tada – žemės drebėjimo įspūdis! O esą kai sprogdinantys tvarkingai – po vieną sprogmenį, tai Kudirkos Naumiestyje ir aplinkui girdėti tik duslus dundesys, tarsi kažkur toli trinksėtų griaustinis. Beje, tokius „tvarkingus“ garsus teko išgirsti ir tuo metu Kudirkos Naumiestyje viešėjusiai „Akistatos“ žurnalistei.
„Tokie tylūs dundesiai – tik kasdienybės fonas, nieko negąsdinantis ir netrikdantis, tik pranešantis, kad poligone vyksta judėjimas, – komentavo Kudirkos Naumiesčio seniūnas Vincas Alfredas Puida. – O kai sprogdinimai galingi ir drebina miestą, tai juos girdi ir jaučia net už 20 kilometrų gyvenantys žmonės – ir Šakiuose, ir Vilkaviškyje. Aš vis pasakoju vieną tokį atvejį – dėl nugaros problemų kartą namie buvau atsigulęs ant grindų, po kuriomis yra mūsų namo rūsys, o galingas sprogdinimų griausmas tuo metu taip sudrebino namą, kad suvibravusios grindys mane net kilstelėjo apie 10 centimetrų nuo grindų“.
Derėtis – su buteliu?
Seniūnas V. A. Puida neslėpė, kad sprogdinimų problema jam jau įsikyrėjusi ir net nusibodusi, nes bet koks žingsnis sustoja, tarsi priėjus neperžengiamą sieną. „Kreipėmės į rajono valdžią, apie mūsų rūpesčius žino ir Rusijos ambasadoje, ir mūsų Užsienio reikalų ministerijoje, ir Vidaus reikalų ministerijoje, ir Krašto apsaugos ministerijoje, tačiau kol kas reikalai neišsprendžiami, – guodėsi seniūnas. – Rodos, aptyla tie „žemės drebėjimai“ mėnesiui, o paskui – vėl aktyvūs kone kasdien. Tik pas Lietuvos prezidentę kol kas dar nenuvykome patys. Žmonės svarsto, kad gal ji padėtų išspręsti šią mūsų problemą aukščiausiu šalių bendravimo ir bendradarbiavimo lygiu?“
Seniūnas vardijo sprogdinimų bangos padarytus nuostolius ir keliamus rūpesčius: senesnių pastatų sienos skilinėja, nuo jų trupa tinkas, niokojama langų apdaila, išsiklaipiusios durys – gyventojai bruzda, kad vis reikia remontuotis; taip pat jau skiriasi miestelio kapinėse esančios koplytėlės sienos – vėl bus išlaidų. Be to, žmonės baiminasi, kad prikvėpuoja nuodingų medžiagų, pasklidusių iš sprogmenų. Ką jau kalbėti apie išsiderinančias TV sistemas ar sekcijose šokinėjančius indus.
„Turime ieškoti, kas ištyrinės orą, kuriuo kasdien kvėpuojame, rūpintis, kaip rinkti įrodymus triukšmą bei vibraciją galinčiais fiksuoti prietaisais, – tai tik papildomos problemos, be kurių seniūnijoje yra ir svarbesnių, – kalbėjo seniūnas. – Kol laukiame, kas imsis spręsti mūsų problemą dėl tų sprogdinimų Rusijoje, aš jau svarstau, ar tik nepasiėmus kokio nors gero alkoholio butelio ir nenuėjus pas rusų karininkus – visko aptarti labiausiai suprantamu ir patikimu būdu“, – juokavo žodžio kišenėje neieškantis seniūnas.
Bijo, kad grius namai
Sprogdinimų trenksmų varginami pasienio gyventojai susirūpinę, kad dar po keleto metų jie bus priversti nerimauti dėl griūvančių savo namų, nes per ilgesnį laiką nuo sprogimų sukeltos vibracijos bus pažeistos ir pagrindinės namų konstrukcijos. Juk statant šiuos namus, niekas negalvojo, kad juos reikia pritaikyti dažnų „žemės drebėjimų“ sąlygoms.
Pasidomėjus, ar dėl minėtų sprogdinimų nebruzda arčiausiai poligono esantys Rusijos gyventojai, Kudirkos Naumiesčio seniūnas paaiškino, kad „į tą pusę“ rusai gyvena net už 20 kilometrų, nes arčiau nebėra nei kaimų su žmonėmis, nei vienkiemių. Gusevas (Gumbinė) – artimiausias tam poligonui miestas Rusijos pusėje, esantis už poros dešimčių kilometrų.
Kol sprogdinimų problema Kudirkos Naumiesčio krašte neišsprendžiama, pasienio gyventojai yra pamokyti valdžios vyrų rinkti dokumentus, įrodančius jau patirtą žalą, ir fotografuoti padarinius – tik tiek kol kas galima „pasispardyti“ prieš Europos Sąjungai nepriklausančią Rusiją. Ir, apsišarvavus kantrybe, laukti, kol Rusijos kariškiai, kaip žadėję, įsigis specialią įrangą, kuri leis sprogdinti ir utilizuoti sprogmenis uždaroje aplinkoje.
I. ZUBRICKIENĖ
