Apie tai laidoja diskutavo buvusi finansų ministrė, konservatorė Gintarė Skaistė ir Vilniaus universiteto ekonomistas doc., dr. Algirdas Bartkus.
Kiek kainuotų naujosios koalicijos pažadai?
Jūs paskaičiavote, kiek galėtų kainuoti penki didžiausi pažadai. Ką išskiriate ir kokia galėtų būti jų kaina?
G. Skaistė: Turbūt brangių pažadų yra labai daug. Tas labiausiai ir nustebino, nes atrodo, kad kadencijos liko dveji metai, ji tikrai nėra pilna, o pažadų tiek, kad jų užtektų penkioms kadencijoms. Aš išsirinkau tokius, kurie man jau tikrai atrodė ypač brangūs.
Pavyzdžiui, reinvestuojamo pelno modelio keitimas. Iš senų laikų dar pamenu, kad tai pradžioje tiesiog per pusę sumažintų pelno mokesčio surinkimą. Taip pat privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokų didinimas už valstybės draudžiamus asmenis, kurių dabar yra apie trečdalis.
Kalbama apie tai, kad reikėtų arba suvienodinti, arba bent jau didinti įmokas. Ten yra baisinės sumos. Jeigu visiškai suvienodintume, tai būtų apie 2 milijardus eurų. Taip pat yra vaiko priežiūros išmokos.
Tai turbūt reikalautų šiek tiek mažiau pinigų ir prie dabartinės demografinės situacijos galbūt yra pateisinama – apie 70 milijonų eurų. Dar yra įvairus papildomas pensijų indeksavimas. Jeigu pensijas papildomai indeksuotume bent 3 procentiniais punktais per metus, tai irgi būtų beveik 200 milijonų eurų.
Sudėjus tokius penkis brangesnius pažadus, man tiesiog gavosi suma, viršijanti 2 milijardus eurų. Man atrodo akivaizdu, kad tų dalykų įgyvendinti neįmanoma, nes jau dabar ir Valstybės kontrolė, ir Lietuvos bankas perspėja, kad esame išnaudoję visus lankstumo limitus ir ateinantiems, ir dar kitiems metams.
Jau dabar suplanuotos išlaidos, be visų šių naujų iniciatyvų, reiškia, kad 2029–2030 metais pažeidžiame Mastrichto kriterijus, o mūsų skolos rodikliai šauna į viršų. Akivaizdu, kad tos išlaidos tikrai nėra suderintos su mūsų galimybėmis.
Taigi akivaizdu, kad plano įgyvendinti visus tuos pažadus nėra. Jeigu pajudėsi 1, 2 ar 3 procentais link pažado įgyvendinimo, tai ar verta išvis tokį pažadą rašyti į koalicijos sutartį? Čia labiau gaunasi toks apgaudinėjimas.
Neįmanomi pažadai
Ar jūs tai pavadintumėte neįmanomų pažadų rinkiniu?
A. Bartkus: Kalbant apie neįmanomus pažadus, pažiūrėjus į praėjusių metų galutinį mūsų finansinį rezultatą, valstybės biudžetą, atmetus „Sodrą“, matyti, kad išlaidos pajamas viršijo 28 proc. Tai aš galiu pasakyti vieną dalyką: su tokiu rezultatu, tiesą sakant, nieko neįmanomo daugiau nebėra.
Čia man panašu į kareivį, į kurį jau pataikė septynios kulkos. Jeigu aštuntą kulką paleisi kur nors į minkštuosius audinius, daugiau neskaudės, nei jau dabar skauda. Gali atrodyti, kad ribų toliau jau nebėra, nes mes ir taip esame pasiekę kritinį momentą.
Jeigu rimtai aiškintume šį reikalą, pradėkime nuo pelno mokesčio. Lietuva per kelerius paskutinius metus pakėlė pelno mokestį nuo 15 iki 16, vėliau – nuo 16 iki 17 proc. Dabar staiga siūlo 0 proc. reinvestuojamam pelnui.
Žinote, kas tai yra? Tai yra mokesčių politikos zigzagai. Jeigu aš būčiau užsienio investuotojas, man tai siųstų labai aiškią žinutę apie Lietuvą. Lietuva neturi stabilios mokesčių politikos ir ją valdo trumpalaikiai politiniai impulsai.
Jeigu reikia pademonstruoti mūsų NATO partneriams, kad esame rimtai susirūpinę savo saugumu ir norime didinti gynybos finansavimą, tada keliame pelno mokestį. Jeigu reikia staiga susitarti su vietine verslo bendruomene, tada jau siūlome 0 proc. reinvestuojamam pelnui.
Čia yra nenuosekli politika. Tai yra politinis balansavimas ir investuotojai tai matys būtent taip. Aš bandžiau pamatyti Lietuvą žmogaus iš šalies akimis. Dabar pažiūrėkime į dar vieną dalyką. Reinvestuojamo pelno neapmokestinimas dažnai virsta prabangos prekių pirkimu.
Jos perkamos įmonių reikmėms, bet iš tiesų yra perkamos per įmones. Ekonomikoje, kai modeliuojame gamintoją, sakome, kad jo tikslo funkcija yra realaus pelno maksimizavimas, bet iš tiesų turime omenyje realius dividendus.
Tai reiškia, kad verslininkas visada siekia dividendų maksimizavimo, o ne realaus pelno maksimizavimo. Jeigu darome tokią nuolaidą dividendų apmokestinimui, tai gali pavirsti pelno išsigryninimu per sąnaudas.
Tai neskatins nei produktyvumo, nei investicijų. Tai tiesiog bus vienas iš kanalų, kaip asmeniniam vartojimui skirtas prabangos prekes įsigyti per įmones. Man atrodo, kad tai yra populizmas ir vietos verslininkų politinis papirkinėjimas.
Tuo tarpu kalbant apie užsienio investicijas, jų tai tikrai nepadės pritraukti. Vertinant ilgesnę Lietuvos mokesčių politikos retrospektyvą, matyti, kad kaip vėjas papūs, taip šioje šalyje ir bus elgiamasi. Kokia koalicija susiformuos, pagal tai ir bus elgiamasi.
Visos išsivysčiusios ir pirmaujančios pasaulio valstybės supranta vieną dalyką: nesvarbu, koks yra politinis ciklas, mokesčių politika turi išlikti nuosekli. Tai yra bazinis dalykas, kuris neturi keistis, nepaisant to, kas ateina į valdžią, kairė, dešinė ar centras. Kažkoks stuburas turi būti.
Būtent tai ir vertina investuotojai. Ne kažkokį žemą tarifą, o nuspėjamumą ir prognozuojamumą. Verslininkas turi galėti suplanuoti savo įmonės veiklą penkeriems metams į priekį ir turėti bent orientacinį planą ilgesniam laikotarpiui.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
