Feisbuke pasirodė įrašas, kuriame rašoma, jog viena ukrainietė gimė 1989 m. Odesoje, Ukrainoje, tačiau pildydama paraišką studijoms Tventės universitete Nyderlanduose, susidūrė su problema.
Sistema atmetė jos pasirinkimą „Ukraina“ kaip gimimo šalį, teigdama, kad ji tuo metu „neegzistavo“, ir nurodė vietoj to pasirinkti „Rusiją“. Toks sprendimas merginai ir aplinkiniams pasirodė kaip istoriškai neteisingas ir žeidžiantis, todėl išplatino informaciją.
Istoriko nuomonė: galbūt tai atskiro valdininko požiūris
Istorikas Tomas Baranauskas kritikuoja šį požiūrį, kai žmogus yra vis dar siejamas su buvusia šalimi, nepaisant dabartinės valstybės, kurioje jis gyvena ar gimė. Jo nuomone, jei asmuo nori būti priskiriamas Ukrainai, tai neturėtų kelti kliūčių, tačiau pripažįsta, kad negali kištis į kitų šalių, pavyzdžiui, Nyderlandų, sprendimus.
„Aš tai įvardyčiau kaip neapibrėžtą požiūrį. Galbūt tai yra kokio nors atskiro valdininko požiūris. Kartais net Vikipedijoje yra rašoma, įvardijama apie šalį, priklausiusią Sovietų Sąjungai, kaip „buvusi valstybė“, nepaisant to, kokia šalis dabar yra toje vietoje ar kur žmogus gimė.
Aišku, jeigu žmogus pats nenori būti siejamas su ta sąjunga, o nori būti siejamas su Ukraina šiuo atveju, tai, manau, neturėtų būti dėl to kliūčių. Tačiau tai yra tik mano nuomonė, aš juk negaliu nurodinėti Nyderlandams“, – apie situaciją komentavo jis.
Pasak eksperto, biurokratija galimai dažnai veikia nelanksčiai ir ne visada logiškai, nes jos darbuotojai tiesiog vykdo nustatytas procedūras, o ne savarankiškai mąsto. Net jei jie ne iki galo supranta taisykles, darbuotojai vis tiek jų laikosi.
„Matote, apie biurokratiją apskritai galima pasakyti, kad ji dažnai yra nelanksti ir ne visada logiška. Toks yra biurokratijos pobūdis – tie žmonės yra ne mąstytojai, o daugiau procedūrų vykdytojai.
Jei jiems atrodo, kad procedūra reikalauja elgtis vienaip, tai jie taip ir elgiasi. Galbūt jie ne visada tą procedūrą gerai supranta, bet jeigu yra įsitikinę, tai jos laikosi“, – akcentavo istorikas.
Netinkama priminti valstybei, kuo ji buvo ar kam priklausė anksčiau
Netinkama nuolat priminti nepriklausomai valstybei jos buvusią priklausomybę, ypatingai karo metu, kai istorinis ryšys ir yra viena iš konflikto priežasčių, aiškino ekspertas. Jis pabrėžia, jog ukrainiečiams tai gali būti skaudu, jei jų noras būti pripažintiems kaip nepriklausoma tauta ignoruojamas.
„Manau, kad nėra tinkama, kai seniai nepriklausomai valstybei vis primenama, kuo ji buvo anksčiau, ypatingai karo kontekste, kai pats karas, iš dalies, kyla dėl to istorinės priklausomybės palikimo.
Tai ukrainiečiams turėtų būti labai skaudu, jeigu jų valia yra ignoruojama, o Ukraina vis dar traktuojama kaip buvusi Sovietų Sąjungos teritorija“, – kalbėjo pašnekovas.
T. Baranausko nuomone, istorinių tyrimų interpretacijos priklauso nuo istoriko požiūrio – vieni akcentuoja buvusių valstybių, kiti dabartinių teritorijų istoriją. Pavyzdžiui, nors Latvija kaip valstybė atsirado tik XX a., jos istorija dažnai rašoma remiantis tuo, kas vyko dabartinėje jos teritorijoje, nepriklausomai nuo istorinių sienų.
„Na, apie šiuolaikines biurokratines sistemas negaliu daug pasakyti – nesu jų žinovas. Jei kalbame apie istorinius tyrimus, tai čia labai priklauso nuo istoriko požiūrio. Vieni rašo buvusios valstybės istoriją, koncentruodamiesi į tai, kas buvo anksčiau, kiti – retrospektyviai, pasakodami dabartinės valstybės istoriją.
Pavyzdžiui, Latvija nebuvo valstybė nuo senų laikų – tik nuo XX amžiaus. Tačiau Latvijos istorija rašoma nuo seniausių laikų, tai yra apie tai, kas vyko dabartinėje Latvijos teritorijoje. Galima rašyti, pavyzdžiui, Livonijos istoriją, tada nežiūrima į dabartines sienas – kalbama apie Latvijos ir Estijos teritoriją“, – teigė istorikas.
Žmogus turi teisę apsispręsti, kur gimė ar gyvena
Kadangi žmogus yra gyvas, pasak istoriko, ir realiai nepersikėlė į kitą valstybę, jis turi teisę pats apsispręsti, kaip save identifikuoti, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad net sovietmečiu Ukraina egzistavo kaip atskira teritorija.
„Tai yra skirtingi istorijos rašymo būdai, kurie nebūtinai sutampa su biurokratiniu požiūriu, tarkime, nustatant, kur žmogus gimė.
Juolab, kad tai nėra tik istorinis klausimas – tai ir dabartis. Juk žmogus gyvas, jis pats gali nuspręsti, kur gimė ar gyvena. Galų gale, jis juk nesikėlė į kitą valstybę. Net ir sovietmečiu Ukraina, nors ir priklausoma, bet vis tiek egzistavo kaip teritorija [atskira]“, – pasidalino mintimis jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
