2000 metų liepos 13 diena
Po pirmojo nusikaltimo praėjo mėnuo ir šešios dienos. K. Jonaitis - puikiai nusiteikęs, nes senutėlis kamazas jau porą dienų suremontuotas, atsirado darbų. Tą vakarą Kazys riedėjo namo iš Suvalkijos, kur teko vežti medienos krovinį. Jau beveik temo, buvo maždaug 21 valanda.
Vienų vaikų namų auklėtinė (tada jai tebuvo 17 metų) autostopu keliavo iš Kauno į Vilnių. Maždaug ties Pravieniškėmis ir Rumšiškėmis mergina kilstelėjo ranką priešais atidardantį pilkšvą rusišką vilkiką.
- Vairuotojas buvo labai nemalonus senis, kabinoje - tepaluoti skudurai, - prisimena Kristina. - Tačiau jau temo, todėl apsidžiaugiau ir tokiu vežėju.
Netrukus tas „labai nemalonus senis“ merginai pasiūlė pasimylėti.
- Aš atisakiau, ir tada jis staiga sustabdė mašiną ir liepė dingti. O kur aš viena, temstant, vidury kelio turėjau dėtis? Todėl ėmiau prašyti, kad dar bent truputėlį tas senis mane pavežtų.
Kristina prisiprašė ant savo galvos. Iki Vilniaus likus maždaug trisdešimčiai kilometrų pakelės krūmuose mergina jau grūmėsi su ją užgulusiu vairuotoju. Kankinimai užtruko porą trejetą valandų. Išrengta, išprievartauta, žiauriai sumušta nepilnametė vos ne vos paspruko. Maniakas dar bandė ją vytis per laukus, tačiau ši paspruko.
„Po to karto aš sau prisiekiau, jog vėliau aukas kankinsiu pririšęs prie medžių, kad nebepabėgtų“, - „Petrui Kurmeliui“ išsidavė serijinis žudikas. Ir iš tiesų, kitos aukos - vieviškė ir jonavietė - rastos mėlyno troso kilpose.
„Galina (laišku kreipiasi į žmoną - aut. past.), kai rimtai pagalvoju apie savo likimą, tai man vis dažniau atrodo, kad manęs laukia tas pat, kaip tavo buvusiojo (buvęs G. Jonaitienės vyras rastas pasikoręs - aut. past.), - iš Lukiškių rašė K. Jonaitis. - Tai gali atsitikti bet kuriuo metu - tokia didelė apima neviltis“.
Matyt, lemta, kad maniakas tardymo izoliatoriuje-kalėjime patirtų panašias kaip ir savo aukų kančias.
Mirtį lėmė kelios minutės
Maždaug pusmetį po paskutinių merginų išniekinimo maniakas buvo „ramus“. Jeigu nekreipsime dėmesio į tuos atvejus, kai psichopatiškais išsišokimais šiurpindavo savo buvusią žmoną ir kitus namiškius. Laiškuose Galinai jis iki šiol atgailauja už tai, kad būdamas laisvėje kartais tapdavo „pasiutusiai nervingas“.
„Prisimeni, Galia, kas buvo, kai tu man neleidai pirkti alaus? Prisimeni, kas pasidarė?! Vos tyčia su mašina netrenkiau į medį! O ar pameni, kaip žadėdavau pradėti nuo nervų gerti kokias nors žoleles?"...
2000 metų gruodžio 8 diena
Vievio gyventoja apie 17 valandą 20 minučių baigė darbą Kirtimų gatvėje esančioje įmonėje. Dviese su drauge sėdo į 8-ojo maršruto autobusą ir netrukus pasiekė Žemuosiuose Paneriuose esančią stotelę. Iš čia mergina paprastai važiuodavo į Vievį autobusu arba susistabdydavo pakeleivingą mašiną (čia pat stabdė ir kita maniako auka). Vieviškė, kaip ir jos „pirmtakė“, savo nelaimei, buvo apsirengusi visiškai juodai - kelnės, paltas, palaidinukė, rankinė buvo maniaką „sužadinančios“ spalvos. Toje vietoje draugė vieviškę paliko vieną. Joms buvo nepakeliui.
Reikia pasakyti, kad, priešingai nei kitos Jonaičio aukos, vieviškė greitkelio prieigose nebuvo vieniša. Pakelėj automobilius stabdžiusių kitų maniako aukų absoliučiai niekas nelydėjo ir negalėjo apginti, o vieviškės mirtį lėmė tikrų tikriausias atsitiktinumas. Viso labo kelios nelemtos minutės!
Jos brolis dirba Vilniuje vairuotoju ir vakarais važiuodamas namo į Vievį ją labai dažnai parsiveždavo. Brolis ir sesuo buvo netgi susitarę: jei tik mergina nenuvažiavo kitu transportu, apie 18 valandą jis ją paima minėtoje žemųjų Panerių stotelėje. Tiesa, penktadieniais brolis darbą baigdavo gerokai anksčiau už seserį, tad ji dažniau vykdavo pakeleivingu transportu. Tačiau tą lemtingą vakarą jis šiek tiek darbe užtruko ir apie 18 valandą jau žvalgėsi stotelėje savo sesers.
- Pro tą vietą tąvakar pravažiavau net 4 kartus! - prisimena brolis.
Pirmuosius tris kartus buvo per anksti: mergina dar tik baigė darbą. Ketvirtąjį kartą brolis pro Žemųjų Panerių stotelę pravažiavo maždaug 18 valandą. Sesers nebebuvo, tad nieko bloga nenujausdamas vyras nušvilpė autostrada namo. Pakeliui jis galbūt net pralenkė maniako vairuojamą automobilį. Kaip dabar paaiškėjo, į K. Jonaičio baltą pasatą nieko nenutuokianti mergina įsėdo vos prieš kelias minutes... Jos kūną tarp Lazdėnų ir Rykantų, beržyne, pavasarį aptiko sodinukų prisikasti užklydęs vieviškis.
2001 metų gegužės 9 diena
K. Jonaitis Žemuosiuose Paneriuose paėmė pavėžėti paskutinę savo auką, juodu švarkeliu, juodais batais ir pilkomis kelnėmis pasipuošusią merginą. Ši buvo labai gera prieš metus nužudytos kitos K. Jonaičio aukos draugė. Po pastarosios paslaptingo dingimo mergina nuolat pamąstydavo, kad „balsuoti“ greitkelyje yra gana pavojinga. Tačiau važiuoti pakeleivingu automobiliu buvo nepalyginti greičiau, smagiau ir pigiau nei autobusu. Tai ir privertė 21 metų studentę pamiršti artimųjų perspėjimus.
Iš „Petro Kurmelio“ pranešimo žinome, koks pokalbis įvyko tarp maniako ir jo būsimos aukos.
„Miela panele, ar jūs nebijote važinėtis autostopu? Juk dabar tokie sudėtingi laikai“, - maniakas blizgino akis į nepaprasto gražumo merginą. Ši, nieko bloga negalvodama, paaiškino, kad po jos draugės paslaptingo dingimo yra „truputį baisu“.
„Mano draugė dingo lygiai prieš metus, susistabdžiusi pakeleivingą automobilį toje pačioje vietoje, kur ir aš“, - maniakui pasiguodė nauja pakeleivė. Mergina net neįtarė, kad jos bičiulė prieš mirtį sėdėjo ne tik tame pačiame automobilyje, bet ir toje pačioje priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo.
„Po draugės dingimo pasidariau atsargi - nesėdu į bet kokią mašiną. Dabar renkuosi tik patikimus vairuotojus, tokius kaip jūs!“ - pusamžiui diedui prisipažino mergina. Netrukus jai su „patikimuoju vairuotoju“ norom nenorom teko praeiti tokį patį kančių kelią, kaip ir draugei lygiai prieš metus... Paskutinės maniako aukos kūną po kelių savaičių Vievio miške, šalia greitkelio, aptiko apylinkes naršę Kunigaikščio Gedimino vardo pulko kariai...
