Smurtautojų tramdymo įrankis – kardomoji priemonė
Įstatymas nurodo, kad per 48 valandas smurtautojas pristatomas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas patvirtina pareigūno siūlomą, prokuroro patvirtintą, kardomąją priemonę.
Kardomoji priemonė – smurtautojo iškeldinimo pratęsimas. Turi būti nurodyta išsikelti ir neieškoti kontakto su nekentėjusiu asmeniu, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, kaip numato baudžiamojo kodekso (BK) 132 straipsnis. Dabar tai vyksta itin retai.
Smurtas, grasinimai, verkiantys vaikai, kraujai, nusiaubti butai – toks apibendrintas smurtinio epizodo vaizdas. Tačiau didžioji šio paveikslo dalis pasilieka tarsi už skliaustų, nes, vadovaujantis dabartiniu BK, nusikaltimas kvalifikuojamas remiantis sveikatos sutrikdymu – nežymus sveikatos sutrikdymas, nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Bausmės už nežymų sveikatos sutrikdymą yra greičiau simbolinės, be to, retai nuteisiama realia bausme. Todėl stipriausias poveikio įrankis pasilieka būtent kardomosios priemonės skyrimas, jau minėtas nurodymas išsikelti ir neieškoti kontaktų su nukentėjusia šeima.
Policijos pareigūnai patys kreipiasi į teisėjus
Policininkai pradėjo formuoti naują praktiką – patys kreipiasi į teisėjus. Nors paleido smurtautoją, kuris grįžo namo, pareigūnai turi surinktus duomenis.
„Pareigūnai kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėjus prašydami taikyti kardomąją priemonę, kad nors šiek tiek sudrausmintų smurtautojus ir ilgesniam laikui apsaugotų nukentėjusius asmenis. Be to, už kardomosios priemonės nesilaikymą gali būti skiriama ir rimtesnė bausmė. Deja, praktika dar tik formuojasi. Viena pareigūnė pasakojo: „Aš surašau ir atnešu teisėjui prašymą, palieku jį ir pasakau: „Čia ant jūsų sąžinės. Aš jums suruošiau, jūs norite pasirašykite, norite nepasirašykite“, – prisimena Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centro direktorė Lilija Henrika Vasiliauskienė.
Po kurio laiko ponui teisėjui sąžinė pradėjo krebždenti. Puikus pavyzdys, kai pareigūnai tampa aktyvistais. Bando prisibelsti į aukštesnių teisėsaugos grandžių sąžinę, prašydami, kad būtų skirtos realios apsaugos priemonės. Prokurorai tampa stabžiais vykdant teisingumą
„Yra tam tikra hierarchija – prokuroras prižiūri ikiteisminį tyrimą, tad, griežtai tariant, jo pareiga kreiptis į teisėją. Bet tada atsiranda dar viena pareigūnų grandis, kurios nuomonė daro įtaką galutiniam sprendimui. Pasitaiko ir taip, kad prokuroras, kuris remiasi tik LR BK straipsniais, nebuvęs ir nematęs įvykio, sako: „Ne, nėra pagrindo.“ Taip prašymas pas teisėją nenukeliauja, kaip ir byla į teismą“, – pasakoja SPC direktorė.
Pasaulio praktika rodo, kad reali apsauga nukentėjusiajam labiausiai susijusi su pirmosios teisėsaugos grandies – policijos turimais įgaliojimais. Kai atsiranda daugiau grandžių, kurios nebuvo ir nematė, sumažėja apsaugos priemonių efektyvumas.
„Apsauga turi būti greita, efektyvi, tęstinė – joje negali atsirasti spragų dėl valstybės institucijų nesuderinto veikimo – juk kalbama apie žmonių sveikatą ar net gyvybę, jau nekalbant apie Konstitucinių teisių užtikrinimo būtinumą“, – įspėja L. Vasiliauskienė.
Policijos pareigūnams būtini specialūs mokymai
Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei šalinimo, Lietuvos pasirašyta 2013 m. birželio 7 d., teigia, kad visų teisėsaugos grandžių pareigūnai turi būti apmokomi žvelgti į situaciją per nukentėjusio asmens prizmę ir užtikrinti jo konstitucinių teisių apsaugą.
Ši nauja perspektyva būdingiausia Specializuotos pagalbos centro (SPC) darbuotojams – moterų pilietinėms organizacijoms, kurios jau ne vieną dešimtmetį teikia specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims.
„Šis įstatymas pakeitė mūsų teisinę sistemą, taip pat visų mąstyseną, tačiau to dar iki galo nesuprantame. Pasikeitė valstybės, atitinkamai ir mūsų visų požiūris į tai, kas yra smurtas prieš moteris šeimoje – ne privatus besivaidijančių asmenų reikalas, bet nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Juk absoliuti dauguma nukentėjusiųjų, 95–98 proc,. yra moterys. Tad mūsų uždavinys – kuo greičiau įsisąmoninti paprastą tiesą – demokratinė valstybė visuomet yra nukentėjusiojo pusėje“, – primena SPC direktorė L. Vasiliauskienė.
Pilietinės moterų organizacijos įrašytos į įstatymą, kaip aukos teises atstovaujanti grandis, tačiau gana sunkiai skinasi kelią supratimas, kad jos turi ką pasakyti teisėsaugos pareigūnams.
