Lidija Jankauskienė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Netoli Pagėgių atstatytas ąžuolinis kryžius – tai vokiečių padėka lietuviams, pokary priglaudusiems jų našlaičius, vadintus „vilko vaikais“.
Į naujo kryžiaus pašventinimą susirinko apie šimtą „vilko vaikų“ ir jų šeimų narių. Jie sakė gerai pamenantys baisumus, kuriuos patyrė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Daugelis jų, būdami devynerių ar dešimties metų, liko našlaičiai ir iš savo sugriautų namų Rytų Prūsijoje patraukė į Lietuvą.
„Mamos badu merdėjo ir dauguma numirė, o mes atėjome laukais elgetaudami į Lietuvą. Mes dėkingi Lietuvai, kad mus nuo bado gelbėjo, ko mums daugiau reikia – užaugom, pasenom, vaikus užauginom“, – teigia Kristina Veprauskienė.
„Sunku prisiminti – aš viską atsimenu, bet graudu. Mano abu tėvai mirė, maisto nebuvo. Paskui nebuvo kur dingti, parėjau čia, į Lietuvą, o Lietuvoje irgi pyragų nebuvo“, – prisimena Horstas Ratkeris.
„Sunkiausia tada, kai lieki vienas, reikia papulti į svetimą kraštą, kalbos nemoki“, – sako Petras Buntis.
Priglaudę vokiečių našlaičius lietuviai rizikavo būti ištremti į Sibirą. Todėl jiems suteikdavo savo pavardę ir lietuvišką vardą, o „vilko vaikais“ vadino, nes nelaimėliai dažniausiai atklysdavo per miškus. Daugelis jų dabar jau susigrąžino savo vokiškas pavardes ir vardus.
„Su „vilko vaikais“ bendrauju jau 20 metų, remiu juos finansiškai, nes jiems ir dabar to reikia. Man smagu čia būti kartu su jais ir pastatyti šį kryžių“, – teigia Lietuvos garbės konsulas Volfgangas von Stettenas.
Apie „vilko vaikus“ Lietuvoje prabilta tik atgavus nepriklausomybę. Suskaičiuota, kad pokariu jų būta apie tūkstantį. Šiuo metu „Vilko vaikų bendrija“ vienija per 70 narių.
