Rašydamas tekstus neketinu nusiristi iki žemiausio populistinio lygio ir sakyti, kad prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, teismų ir Lietuvos banko darbuotojai yra išrinktoji kasta. Man jie yra kvalifikuoti darbuotojai. Apibendrinimas kad žemesnės kastos – tai tie, kam krizė dar nesibaigė, man sako tik viena: tai žmonės, kurie ar krizė, ar ne krizė, vis tiek yra nekvalifikuoti ir neverti nei dabar nustatyto MMA. Daug Lietuvoje uždirba ne tik valstybininkai iš minėtų įstaigų, daug uždirba visi, kieno kvalifikacija yra aukšta. Nereik kvailinti tautos verksmingomis pasakomis apie ligonius ir mokytojus. Mokytojai Lietuvoje yra labai prastos kvalifikacijos. Daugumai patiems reikėtų mokytis.
„Toliau "atsakymo" autorius rašo: "... ir mokytojai, ir gydytojai gali emigruoti – pažiūrėsime, kur jie uždirbs daugiau. Tik neemigruoja..." Dar kartą pabrėžiu, kad gydytojų tarp mano išvardintų kastų nėra, bet jie tikrai emigruoja, tai ne kartą patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerija ir gydytojų organizacijos, ir ligoninių administracijos. Todėl minčių drąsą ir lakią fantaziją galime toleruoti, tačiau atviro melo, kad ir iš nežinojimo - ne. Į pono Vilio klausimą kur mokytojai ir gydytojai uždirbs daugiau galima nesunkiai atsakyti pasitelkus tokį paprastą dalyką kaip statistika. Lyginant Lietuvą su kai kuriomis Vakarų Europos valstybėmis šių profesijų atlyginimai skiriasi iki 10 kartų.“
Tikrai? Tai gal reikėjo nors vieną tokį pavyzdį pateikt. Koks lietuvis išvyko į kitą šalį ir dabar dešimt kartų daugiau uždirba. Ir apskritai, jei Lietuvoje kažkam blogai – niekas nedraudžia emigruoti. Bent iki tol, kol tautininkai nesurengė referendumo, kad tai uždraustų.
„Toliau tekste galime rasti labai stebinančias mintis: "Mūsų seneliai kažkaip sugebėdavo patys užauginti labai gausias šeimas. Ir nelaukė nei valstybės, nei kitų visuomenės narių paramos." Gerbiamas oponentas tikriausiai nelabai žino, kad mūsų seneliai nemokėjo milžiniškų mokesčių valstybei, siekiančių daugiau nei pusę atlyginimo. Didžioji dalis mūsų senelių su gausiomis šeimomis gyveno kaime, kur nuo bado juos saugojo savas daržas, vištos, triušiai, kiaulės ir karvutė. Mūsų seneliai net negalėjo įsivaizduoti, kad jų anūkai kada nors turės mokėti duoklę užsienio bendrovei, kuri valdo šilumos tinklus ir neturės jokios galimybės nuo jų atsijungti. Taip pat mūsų seneliai negalėjo žinoti, kad beveik visos šalies savivaldybės įves savo gyventojams šiukšlių mokestį, net ir neteršiantiems. O jei dar mūsų seneliai būtų susidūrę su akcizais, PSD, PVM ir kitais keiksmažodžiais, tai tikriausiai jie mūsų tėvų nebūtų ryžęsi susilaukti. Šiuo metu, gyventojai moka daug mokesčių valstybei ir todėl turi teisę iš jos daug reikalauti. Tuo labiau, kad matydama demografinę situaciją valstybė pati privalo būti suinteresuota gimstamumo skatinimu ir parama jaunoms ir gausioms šeimoms.“
Nesuprantu, kaip istorikas gali kalbėti tokius vėjus. Mūsų seneliai didžiąją laiko dalį dirbo kolūkiuose. Ir namuose dažniausiai šeimininkavo dar maži vaikai. Žmonės labai sunkiai gyveno ir puiku, kad dabar taip nėra. Bet mano mintis buvo ta, kad užuot laukus pagalbos iš valstybės, reikėtų visiems lietuviams pirmiausia pagalvoti, kaip jie gali pagerinti savo padėtį. Ir svarbiausia, turbūt nereikia priminti, kad dar didesnė biudžeto dalis vargstančiųjų kastai kaip tik ir reikš didesnius mokesčius.
„Darosi nuoširdžiai pikta skaitant tokį teiginį: "Norint, kad visi paprasti žmonės uždirbtų daugiau, reikia kelti šalies ekonomiką – gaila, jog apie tai tautininkai nemąsto." Esu įsitikinęs, kad ponas kritikas, kaip ir daugelis kitų žmonių kartais einančių balsuoti pagal nuotaiką ir apsimetančių, kad domisi politika, tikrai neskaitė tautininkų ekonominės programos. Šios programos ekonominę dalį kūrė profesionalūs ekonomistai, joje yra labai aiškiai išdėstytos Lietuvos ekonomikos kėlimo gairės ir labai konkretus veiksmų planas, skirtas atgaivinti pramonę ir įvairias ūkio šakas. Rašant straipsnį reikia jausti atsakomybę, nes kaip mėgo sakyti mūsų seneliai "žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta".”
Čia buvo galima pateikti ekonomikos skatinimo priemonių pavyzdžių. Ne, tikrai neskaitau tautininkų programos, nes niekada nebalsuočiau už tokią partiją. Kitą kartą, kad nebūtų taip pikta, galima tiesiog parašyti, ką tie profesionalūs ekonomistai siūlė. Bet jei tai pramonės ir ūkio šakų gaivinimas, tada gal ir nereikia. Lietuvoje pramonininkai ir ūkininkai gyvena puikiai. Tie, kurie negyvena puikiai, geriau bankrutuotų, nes iš jų vis tiek jokios naudos nei valstybei, nei visuomenei. Jei kaip nors ir galima gaivinti ekonomiką, tai reikia žiūrėti ne į konkrečias pažeidžiamas sritis, o imtis radikalių reformų, kurios leistų lengviau ir efektyviau vystyti bet kokį verslą. Pramonininkai ir ūkininkai gauna tiek paramos, kad dar daugiau juos skatinti būtų nusikaltimas. Gal geriau reikėtų susirūpinti, kad Lietuvoje nebūtų šūkių „Lietuva – lietuviams!” ir čia ateitų daugiau užsienio kapitalo. Kuris ir leistų pakelti atlyginimus varguolių kastai. O dabar visi tautininkų nuopelnai – sugadintas normalus žemės pardavimo modelis ir nuskurdinta Lietuva.
"Žmonės turi tiek daug darbo, kiek niekada dar jo neturėjo." - Ar ponas Vilis iškrito iš medžio, ar tiesiog jam neprieinama spauda televizija ir visa kita informacija, kuri kasdien gąsdina mąstančią visuomenės dalį bedarbystės augimo mąstais. Juk tikrai ne darbo pertekliaus beveik milijonas mūsų tautiečių emigravę į visą eilę užsienio valstybių, o oficialus nedarbo rodiklis viršija 10 procentų? Ir būtent kvalifikuoti darbuotojai emigruoja negaudami čia juos tenkinančio atlyginimo arba nerasdami darbo pagal specialybę. Didžiausias bedarbių procentas yra tarp jaunimo, tarp tų žmonių, kurie yra pačiame jėgų žydėjime, kurie gali sukurti didžiausią pridėtinę vertę, jie tampa valstybės išlaikytiniais. Nejaugi mūsų jaunimas tiesiog tingi dirbti? Tikrai ne, tiesiog dėl neišmintingos ir netoliaregiškos mūsų valdžios (tos pačios, kuri priklauso aukštesniosioms kastoms ir kuriai krizė seniai baigėsi) politikos šie žmonės negali susirasti darbo.”
Bendras nedarbo lygis yra įtakotas to, kad lietuviai nieko nesugeba kokybiškai padaryti. Patarčiau nuo statistiko pereiti prie darbo skelbimų ir pasižiūrėti, kiek daug darbuotojų trūksta. Ir siūloma tikrai ne MMA.
Tie, kas emigruoja, yra šaunuoliai. Jei jiems kitur geriau – reikia už juos pasidžiaugti. Aš asmeniškai savo aplinkoje nežinau žmonių, kurie turėdami kad ir nelabai aukštą kvalifikaciją ir norą dirbti, nerastų darbo. Šustauskiškos kalbos apie politikus, išnaudojančius tautą, jau visiems atsibodo. Pasaulis neteisingas, tai tiesa, bet jei dabartinės prastos ekonominės padėties sprendimas yra tik toks, kad reikia sumažinti algas politikams ir pakelti nuskriaustoms kastoms, tai bus dar blogiau.
Tautininkai, norintys išlaikyti klestinčią Lietuvą, turėtų susirūpinti ne tuo. Reikėtų rūpintis, pavyzdžiui, kokios yra mokslo sąlygos Lietuvoje, kokios iš tiesų neadekvačios yra išmokos jaunoms šeimoms ir degradų šeimoms. Gerovę Lietuvoje suėda ne politikai, o asocialūs parazitai. Valstybėje nėra pinigų dabar taip imti iš esmės ir padidinti atlyginimus mokytojams. Pats politikų algų sumažinimas nieko nepakeis – tai turėtų būti akivaizdu, o kad politikai Lietuvoje talentu nepasižymi, niekam nepaslaptins.
„Na, ir paskutinis pono Normano teiginys, su kuriuo kategoriškai negaliu sutikti: "Jei tautos didžiausias idealas yra tautiškumas, tai net teoriškai neįmanomas joks klestėjimas." Mūsų valstybei tautiškumas yra išlikimo pagrindas, nes ji susikūrė būtent tautiniu pagrindu. Jei kartais paskaitytumėte Lietuvos Respublikos Konstituciją, ypač jos preambulę, suprastumėte, kad Lietuvos valstybės pagrindinis tikslas būti namais mūsų mažai Tautai. Jokios kitos prasmės ši valstybė neturi. Jos egzistencija verta tik tiek, kiek ji gali būti mūsų Tautos pilimi, tvirtove, namais. Jei Lietuva nebus lietuviška, tai taps beprasmiais knygnešių ir daraktorių žygdarbiai, o savanorių ir partizanų kraujas bus tuščiai pralietas. Jei Lietuvos valstybingumo pamatu nebus tautiškumas, tai Atgimimas, Sąjūdis ir Laisvė taps tik skambiomis sąvokomis klaidžiuose geopolitiniuose pasaulio galingųjų žaidimuose, o mūsų tautiečių aukos, sudėtos ant Tautos laisvės altoriaus 1991 metų sausio 13-ąją ir liepos 31-ąją, neteks net menkiausios prasmės”.
Nesu prieš tautiškumą: man jis nerūpi, bet netrukdo, jei ir egzistuoja. Tiesiog tautiškumas toks, koks yra dabar, niekuo nesiskiria nuo šustauskiškų kalbų apie vagis politikus ir tuos, kuriems reikia kelti atlyginimus. Būtent dėl to prirašiau gydytojus, nes tai siūlė Šustauskas (nepajutau, kaip susimaišiau), nes tos tautininkų kalbos ir šustauskininkų kalbos – identiškos. Tauta gali išlikti tik tada, kai visa šalies ekonomika bus stipri. Aišku, tai nemaloni žinia, bet realybė nėra maloni. Todėl nuo to ir reikia pradėti. O kalbant apie kažkokias kastas ir manant, jog čia kelias į gerovę, galima pasiekti tik tiek, kad keli varguoliai per rinkimus balsuos už tautininkus. Tik tai nėra racionalu: tą patį žada visi populistai. Tad neišeis sulaukti daug balsų. Tautininkai galėtų būti solidesni ir kalbėti, kad pilnavertis tautos gyvenimas, neįmanomas be tautiškumo, bet pats tautiškumas neįmanomas be stiprios ekonomikos. Emigracijos mastai yra skaudus smūgis Lietuvai, bet jos nesustabdys sumažinti politikų atlyginimai. Juolab, kad ir jie nėra dideli.
Ir jokiu būdu tautiškumas negali logiškai būti didžiausias idealas. Nes jis pats savaime negali išlaikyti čia žmonių, kurie vyksta svetur ne dėl nepakankamo kiekio patriotizmo, o dėl to, kad visur ir visada pirmoje vietoje yra ekonomika. Tik po to visa kita. Nemaloni tiesa. Bet taip yra.
Gerbiamas, Juliau, man gal kiek kitaip nei Jums, Lietuva yra ne praeities įvykiai, o žmonės, kuriuos jungia bendros istorinės patirtys, kalba, papročiai, panašus pasaulėvaizdis. Nors čia tikriausiai tik niuansai – nes istorija gyva tik žmonėse. Matyti, kaip man brangūs žmonės skursta – baisu. Būtent dėl to nepasiduodu saldžiai pagundai suversti kaltę politikams: tai būtų lengviausia. Aišku, kai matai, kaip kliedi B. Vėsaitė, L. Graužinienė, kaip nieko nenutuokia ir „valdo“ šalį, norisi surengti revoliuciją, bet... Politikų ir piliečių sąmoningumas laikui bėgant kils. Tautininkai šiame kontekste turėtų sudaryti atsvarą visokioms prorusiškoms, šlykščioms partijoms ir pelnyti tautos „mažiausiųjų“ meilę. Bet ne tuo būdu, kad parodytų blogąją valdžios kastą. Juk čia grynas marksizmas. Tautininkai ne tik savo programose, bet ir rašiniuose, kalbose turi pasisakyti apie priemones ekonomikai skatinti. To ir linkiu ir atsiprašau, jei kas nors, ką parašiau, Jus nuoširdžiai papiktino.
