Nuo mirtino ligonio iki sveiko

„Kaip jaus­tu­mė­tės, jei jū­sų sep­ty­nių mė­ne­sių kū­di­kiui vie­no­je gy­dy­mo įstai­go­je bū­tų ne tik diag­no­zuo­tas plau­čių už­de­gi­mas, bet ir įta­ria­ma krau­jo li­ga, o ki­to­je paaiš­kė­tų, jog ma­žy­lis svei­kas?“ – klau­sė į re­dak­ci­ją užė­ju­si ma­ma Lo­re­ta Ma­siu­lie­nė iš Kra­žių (Kel­mės ra­jo­nas) su kū­di­kiu ant ran­kų.

Diag­no­zė iš­gąs­di­no

Ma­žy­liui – aš­tuo­ni mė­ne­siai. Įsi­tai­sęs ant ma­mos ke­lių vai­kas smal­siai ste­bi nau­ją ap­lin­ką. Kal­bi­na­mas šyp­so­si ir grei­tai įnin­ka žais­ti su rak­tų pa­ka­bu­kais. Šyp­so­si ir ma­ma, nors prieš ge­rą mė­ne­sį ma­žy­lio li­gos įta­ri­mai mo­te­rį bu­vo la­bai iš­gąs­di­nę.

„Vis­kas pra­si­dė­jo ge­gu­žės 3 die­ną – jau iš anks­to bu­vau įspė­ta, kad kai sū­ne­liui sueis sep­ty­ni mė­ne­siai, at­vyk­tu­me į am­bu­la­to­ri­ją, pro­fi­lak­tiš­kai pa­tik­rin­ti ma­žy­lio krau­jo. Taip ir pa­siel­gė­me. Ta­čiau iš kar­to am­bu­la­to­ri­jo­je ki­lo sumaištis, kad la­bai pra­sti ty­ri­mo re­zul­ta­tai: že­mas he­mog­lo­bi­nas, pa­dau­gė­ję leu­ko­ci­tų ir pa­na­šiai, rei­kia sku­bė­ti į Kel­mę. Nus­te­bau: kaip žva­liau­sias, sma­giau­sias vai­kas ga­li bū­ti vos ne mir­ti­nas li­go­nis? Tie­sa, ba­lan­džio 12–14 die­no­mis vai­kas karš­čia­vo“, – pa­sa­ko­jo L. Ma­siu­lie­nė.

Tą pa­čią die­ną ma­ma su vai­ke­liu at­vy­ko į Kel­mę. Krau­jo ty­ri­mus at­li­ko tuoj pat. Jie be­veik ne­si­sky­rė nuo at­lik­tų am­bu­la­to­ri­jo­je. Pa­da­rius rent­ge­no nuo­trau­ką, ber­niu­kui nu­sta­ty­tas ir plau­čių už­de­gi­mas.

„Pe­čiais pa­trau­kiau, vy­rui pa­skam­bi­nau. Svars­tė­me, – gal tik pa­ti li­gos pra­džia? Vai­kas ne­tu­rė­jo nei tem­pe­ra­tū­ros, nei ko­sė­jo“, – svars­tė mo­te­ris.

Ne­ri­mas iš­si­ver­žė aša­ro­mis

Va­ka­re vai­ke­lį pa­gul­dė į Kel­mės li­go­ni­nę. Išk­vie­tė gy­dy­to­ją Sta­sį Lek­šą.

„Gy­dy­to­jas, iš­klau­sęs ma­no pa­sa­ko­ji­mą, kaip at­si­dū­rė­me li­go­ni­nė­je, pra­dė­jo tvir­tin­ti, kad bė­da di­des­nė. Tie­siai per­klau­siau: ko­kia ta bė­da? O gy­dy­to­jas su­ka ra­tais, vis apie blo­gą krau­ją kal­ba. Klau­siau­si il­gos gy­dy­to­jo kal­bos, kol neišt­vė­ru­si pa­klau­siau, ar ma­no vai­kui įta­ria­mas krau­jo vė­žys?“ – pa­sa­ko­jo L. Ma­siu­lie­nė.

Mo­te­riai stai­ga gal­vo­je su­si­jau­kė vi­sos min­tys. Pa­si­ju­to ta­ry­tum kren­tan­ti į be­dug­nį šu­li­nį. Ne­pa­ti­kė­jo, jog taip grei­tai ga­li­ma nu­sta­ty­ti to­kią bai­sią li­gą. Taip ir nuė­ju­si kaip ne­sa­vo­mis ko­jo­mis į pa­la­tą pas sū­ne­lį.

„Gy­dy­to­jas – iš pa­skos, ir vėl tą pa­tį jau man su vy­ru kar­to­jo. Pa­sė­jo di­džiu­lį ne­ri­mą“, – sa­kė moteris.

Vai­kui bu­vo pa­skir­tas gy­dy­mas. Ki­tą ry­tą vėl pa­si­ro­dęs gy­dy­to­jas, pa­sak mo­ters, ti­ki­no, kad vai­ko būk­lė tik blo­gė­ja.

„Suė­miau sa­ve į ran­kas. Ne­ga­liu ner­vin­tis, krū­ti­mi dar sū­nų mai­ti­nu. Po pie­tų gy­dy­to­jas S. Lek­šas į pa­la­tą at­si­ne­šė ty­ri­mų la­pą. Mo­si­kuo­ja ir aiš­ki­na, jog apa­ra­tas šauk­tu­ką pa­dė­jęs čia ir čia, o kur – juo­dai pa­brauk­ta, va­di­na­si, tik­ras pa­vo­jus. Ne­beiš­lai­kiau, pra­dė­jau verk­ti, klaus­ti, ką mums da­bar da­ry­ti? O kai vi­sai įsi­ver­kiau, iš­gir­dau nu­ra­mi­ni­mą: o gal dar nie­ko to­kio blo­go vai­kui nė­ra“, – sun­kias va­lan­das pri­si­mi­nė ma­ma.

Plau­čių už­de­gi­mo neį­žiū­rė­jo

Mo­te­ris la­bai ne­ri­mau­da­ma su sū­ne­liu vy­ko į Šiau­lius, Mo­ters ir vai­ko kli­ni­ką.

„Ne­ri­mas pra­dė­jo sklai­dy­tis. Prii­ma­ma­ja­me me­di­kai, vien pa­žiū­rė­ję į vai­ką be­veik už­tik­ri­no, jog nie­ko blo­go jam nė­ra. Vė­liau net trys spe­cia­lis­tai iš­stu­di­ja­vo iš Kel­mės at­vež­tą rent­ge­no nuo­trau­ką ir jo­kio plau­čių už­de­gi­mo ne­ra­do, o iš­gy­ti per po­rą die­nų nuo šios li­gos – neį­ma­no­ma, – pa­sa­ko­jo ma­ma. – Dar ke­lis kar­tus sū­ne­liui bu­vo su­leis­ti an­ti­bio­ti­kai, ta­čiau vė­liau ir tų at­si­sa­ky­ta. Me­di­kai man sa­kė, kad nė­ra jo­kio rei­ka­lo gy­dy­ti svei­ką vai­ką.“

Šiau­liuo­se ma­žy­lis su ma­ma iš­gu­lė­jo ke­lias die­nas. Ber­niu­kui bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai. Iš pra­džių krau­jo ty­ri­mai ir čia ro­dė leu­ko­ci­tų pa­di­dė­ji­mą, iš­vyks­tant kraujas bu­vo kur kas ge­res­nis. Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad, me­di­kų žo­džiais, pra­sti krau­jo ty­ri­mai ga­lė­jo bū­ti dėl anks­čiau pa­tir­to karš­čia­vi­mo. Diag­no­zė­je pa­ra­šy­ta, kad vai­ke­liui – ge­le­žies sto­kos ane­mi­ja – ma­žak­rau­jys­tė.

Grį­žu­si iš Šiau­lių, mo­te­ris nu­va­žia­vo pas gy­dy­to­ją S. Lek­šą į Kel­mę. „Pak­lau­siau: „Ar jūs bent su­pran­ta­te, ką mums te­ko iš­gy­ven­ti, iš­kęs­ti?“ At­sa­kė, kad jis tik ko­men­ta­vęs ty­ri­mus, pri­va­lė­jęs ma­ne in­for­muo­ti. Nė neat­sip­ra­šė“, – ap­gai­les­ta­vo kra­žiš­kė.

„Rea­ga­vo per jaut­riai“

„Šiau­lių kraš­tui“ gy­dy­to­jas Sta­sys Lek­šas tei­gė, jog ma­žy­lio krau­jo ty­ri­mai bu­vo la­bai blo­gi.

„Ne­pa­sa­ky­ti to ne­ga­lė­jau. Ma­ma bu­vo pa­si­ra­šiu­si ir su­ti­ku­si, kad jai apie vai­ko svei­ka­tos būk­lę bū­tų tei­kia­ma vi­sa in­for­ma­ci­ja. Ma­ma no­rė­jo ži­no­ti vis­ką, aš ir pa­sa­kiau taip, kaip yra. Rea­ga­vo ji, ma­no ma­ny­mu, per jaut­riai. Rent­ge­no nuo­trau­kos ne­ma­čiau, ta­čiau rent­ge­no­lo­gai už­ra­šė, jog vai­kui – plau­čių už­de­gi­mas“, – tvir­ti­no gy­dy­to­jas.

S. Lek­šas da­bar svars­to, ar tik­rai rei­kė­jo ma­mai vis­ką sa­ky­ti, ta­čiau tuoj pri­du­ria: „Jei ne­bū­čiau pa­sa­kęs, ga­lė­jo ap­kal­tin­ti in­for­ma­ci­jos ne­tei­ki­mu. Da­bar ma­ma kal­ti­na ma­ne tik už iš­gąs­di­ni­mą. Aš ne­si­jau­čiu kal­tas, ne­tu­riu už ką jos at­si­pra­šy­ti. Per ke­tu­ris gy­dy­to­jo pra­kti­kos de­šimt­me­čius taip nu­ti­ko pir­mą­syk.“

Dalia KARPAVIČIENĖ