Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinėje spaudos konferencijoje paaiškėjo, kad jos sprendimą – siekti ar nesiekti kitąmet būti perrinktai antrai kadencijai – sužinosime dar negreit.
„Nulems Lietuvos žmonės ir Lietuvos žmonių nuomonė“, – į kelis kartus užduotą klausimą atsakė D. Grybauskaitė.
Šalies vadovė užsiminė, kad jai apsispręsti – kandidatuoti ar nekandidatuoti prezidento rinkimuose – padės visuomenės apklausos ir žiniasklaida, kuri apie tai praneš.
Tai, žinoma, geriau nei laukimas, kol darbininkų, valstiečių ir inteligentijos atstovai, darbo kolektyvai kreipsis su prašymu dar kartą pasiaukoti Tėvynės labui. Panašiai formuluodavo ir Valdas Adamkus, ir daugelis kitų kandidatų – jie esą eidavo į rinkimų batalijas tik todėl, kad „žmonės taip nori“. Išimčių būta, bet visos gana egzotiškos. Vytautas Šerėnas ir Remigijus Vilkaitis siekė kūrybinio populiarumo. Darbo partijos atstovė Loreta Graužinienė yra prisipažinusi, jog beviltiškoje kampanijoje dalyvavo todėl, kad taip liepė partija.
Apie savo ambicijas kada nors tapti prezidentu mėgo kartoti verslininkas ir buvęs Seimo narys Andrius Šedžius, o per apkaltą šių pareigų netekęs „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas pažadą grįžti į šias pareigas irgi kartojo kiekviena patogia proga. Keleto nežinia iš kur išlindusių silpnapročių (čia tik mano nuomonė) ir avantiūristų, kurie nieko nedomino, neminėsime. Visais kitais atvejais apsisprendžiama buvo paskutinę minutę ir tik todėl, kad žmonės esą labai prašo.
Prezidentės reitingai yra dideli ir nežinia, kas turėtų nutikti, kad jie staigiai smuktų, o pernai vasarą žadėjęs surasti kitą stiprų kandidatą, kurio irgi „žmonės paprašytų“, Vilniaus meras Artūras Zuokas, atrodo, nelabai intensyviai ieško. Ir užduotis nelengva – atspėti asmenį, kuris nori ir gali, bet nedrįsta pasireikšti be prašymo. Mes juk ne kokia Amerika, kur kandidatūros prieš metus jau būna dėmesio centre. Kuklus lietuvis dažniausiai gudraus iki paskutinio momento. Maža to, kartais kampanijos metu net veblens nesąmones apie tai, kad net neagituoja už save balsuoti, o ragina tiesiog pilietiškai dalyvauti.
Taigi, rinkėjas, norintis iš anksto žinoti galimus pasirinkimo variantus, o ne vien sekti mėnesio trukmės oficialias batalijas, vėl turi skaityti tarp eilučių arba šarvuotis kantrybe.
Paprasčiau nebent tiems, kas balsuos už Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovą, Europos Parlamento narį Voldemarą Tomaševskį. Jo prašyti nereikia, nors laimėti jis ir nesiruošia – norėdamas mobilizuoti savo siaurakaktiškai ištikimą elektoratą, šis veikėjas būtinai išsikels vėl.
Taigi, stiprių alternatyvų D. Grybauskaitei kaip ir nematyti, tad ko gi čia delsti? Vien todėl, kad kaip tik 2014-ųjų lapkričio mėnesį baigiasi antroji Europos Vadovų Tarybos pirmininko, vadinamo tiesiog Europos Sąjungos prezidentu, Hermano von Rompuy kadencija vyks ir Europos Parlamento rinkimai, baigsis Europos Komisijos bei šios komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso įgaliojimai? Svarstoma versija, kad D. Grybauskaitė ruošiasi „paimti Europą“ – įdomi, tačiau abejotina, nes tam prireiktų ne tik palankaus europinių įtakos grupių balanso, bet ir tinkamo žvaigždžių išsidėstymo.
Tad kokie muistymosi motyvai ir, mano nuomone, daugiau suvaidintos abejonės dėl žygio į antrą kadenciją? Abejonė, ar parems bent viena partija? Nemanau, kad tai rimta priežastis – kuri nors tikrai parems. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai juk jau turi praktikos ramstyti net du kandidatus iš karto: priešpaskutinį kartą rėmė ir Valdą Adamkų, ir, išvien su Darbo partija, Petrą Auštrevičių. Tad net jei formaliai ir pasimaivys – bus kas nors panašaus. Juolab kad slaptasis konservatorių kandidatas, jei toks egzistuoja, irgi yra saugomas kur nors slaptame partijos seife, kol žmonės paprašys. Gali likti per mažai laiko dulkėms nupurtyti ir tinkamai supakuoti.
Kokia dar galėtų būti priežastis D. Grybauskaitei nedalyvauti kovoje dėl antros kadencijos? Na, nebent sektų velionio savo mokytojo ir įkvėpėjo Algirdo Mykolo Brazausko pėdomis. Pastarasis kitados atsisakė toliau kentėti prezidentūroje, nepaisydamas neblogų reitingų, o paskui ramiai sulaukė, kol socialdemokratai jo paprašė tapti premjeru, kur jautėsi savo rogėse.
Žinoma, jei šalies vadovė apsispręstų siekti didelio europinio titulo (tarkime, kad žmonės taip paprašytų, o astrologai pranašautų sėkmę) ir apie tai paskelbtų – greitai, manau, atsirastų drąsesnių norinčių į jos vietą Lietuvoje. Tad geriau pagudrauti ir delsti kiek tik įmanoma ilgiau, pūsti miglą. Geriau visiems iki vieno gudrautojams, bet ne rinkėjui, kuris mažiausiai „prie ko“.
Ir visgi – kur tie A. Zuoko nesėkmingai ieškomi slapti autoritetai? Bent kokį ženklą parodytų – gal ir paprašytume, jei jau kitaip neišeina.
