Savivaldybių tarybų rinkimai 2011 – ųjų vasarį jau kelia politines aistras ir budina naują priešrinkiminį sezoną. 34 – rių šiaulietis Gintaras Tamošiūnas kelia savo kandidatūrą rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą.
- Kodėl pasukote į politiką? - „Balsas.lt Savaitė“ paklausė G. Tamošiūno.
- Esu jaunas, nors ne mažvaikis, todėl ir nusprendžiau prisiimti rimtą iššūkį – ne vien vykdyti sprendimus, bet ir dalyvauti juos rengiant bei priimant. Jaučiu, kad sukaupiau nemažai patirties dirbdamas administracinį darbą Vilniaus savivaldybėje ir galiu pasiūlyti savo kompetencijas konkrečiose srityse – viešasis saugumas ir miesto transportas, taip pat gatvių ir kiemų priežiūros bei jaunimui rūpimais klausimais.
Manau, kad jaunas žmogus turi dalyvauti savo bendruomenės gyvenime ir, jei sugeba, - padėti siekti įgyvendinti bendrus tikslus. Mes patys galime nuspręsti, kaip ir ką reikia daryti, siekti, kad būtų priimami racionalūs ir reikalingi sprendimai.
Geriausias kelias, užuot keikus valdžią, - ryžtis pačiam išmėginti save rinkimuose.
Partijos – susikompromitavę
- Deklaruojate esąs nepriklausomas kandidatas...
- Tikrai taip! Manau, kad vienam žmogui yra paprasčiau išdėstyti savo požiūrį, negu formuoti kokį nors bendrą grupės principą. Kiti lengviau supranta jo motyvus, įvertina trūkumus ir privalumus. Netiesa, kad vienas lauke – ne karys!
Kodėl nestojau į partiją? Todėl, kad jų nariai – susikompromitavę ir sumenkinę bet kokias politinės minties teorijas. Be to, partijose jaunam žmogui beveik nėra šansų prasimušti link sąrašo viršūnių.
Visuomeniniai judėjimai, šiuo atžvilgiu, yra kur kas liberalesni, bet ten – savotiška struktūra: judėjimas nėra komanda, kur kiekvienas žino savo funkcijas, judėjimus dažniausiai vienija koks nors bendras požymis, ar charizmatinis lyderis.
Pagal tokį apibrėžimą norėčiau save priskirti vilniečių judėjimui, didžiąją savo gyvenimėlio dalį gyvenu sostinėje, čia gimė mūsų dukra. Norėčiau būti su tais, kuriems svarbūs vaikai ir nesvetimos jaunimo idėjos, patiems, kažkuria prasme, dar pakanka kažkokio „kreizo“.
Suprantu, kad būdamas nepriklausomu kandidatu, esu vienas ir neišvengiamai turėsiu ieškoti bendraminčių, šlietis prie frakcijų ar burtis draugėn su kitais nepriklausomais kandidatais. Logiškas tikslas – siekti dalyvauti valdančiojoje daugumoje, tačiau man čia svarbiausia ne lozungai, o gebėjimas parengti, priimti ir įgyvendinti išmintingus sprendimus.
Jaunas, veržlus ir ambicingas
- Politikų silpna vieta – praeitis, ką slepiate savojoje?
- Ką slepiu? Daug ką! (juokiasi) Iš tiesų tai nieko ten įspūdingo nėra. Aš esu gimęs Šiauliuose, o kai tėvai išsiskyrė, su seserimi ir mama atvažiavome į Vilnių, kur ir gyvename iki šiol. Studijuojant M.Riomerio universitete buvo kilusi idėja mesti mokslus ir važiuoti į užsienį dirbti, bet pakalbėjęs su artimaisiais nusprendžiau pabaigti mokslus ir likti Lietuvoje.
Esu jau 3 metus vedęs, Žmona Justė, turiu dukrą Anelę. Gyvename sodo bendrijoje, susiremontavome sodo namelį, kurį man paliko mama.
Aišku, visokių „šposų“ esu prikrėtęs, kai kurių tikrai geriau nebeprisiminti. Nežinau, ar visada nuoširdūs tie žmonės, kurie verčia politikus nuolat visiems demonstruoti savo apatinius - ar jie lygiai taip pat pasielgtų su savaisiais?
Žinau, kad dabartis irgi kažkada taps praeitimi, todėl ateitimi galime pradėti rūpintis nedelsiant.
- Ką siūlote rinkėjui?
- Savo kompetencijas, veržlumą ir jaunatviškas ambicijas. Suprantu, kad, galbūt, apie baletą suvokiu žymiai mažiau negu apie automobilius, stovėjimo aikšteles, eismą ir, galiu sakyti – gyvenimą gatvėse bei kiemuose.
Jei kam nors sako, tai dirbdamas savivaldybėje, esu prisidėjęs prie tokių projektų, kaip eismo saugumo akcija „Apsaugok mane“, „Išvalykime kiemus nuo automobilių“, „Aplenk spūstį“ ir „Saugus miestas“
Manau, kad svarbiausias asmenybės poreikis – saugumas, toks žmogus yra laisvas kurti ir atrasti. Dabar kalbame apie saugumą gatvėse, avaringumo mažėjimą, bet turime nepamiršti tvarkos kiemuose, drauge turime kurti saugią ir draugišką aplinką.
