Neseniai Kauno rajone buvo žiauriai nužudytas taksistas. Žudikas nupjovė galvą, o kūną paslėpė. Policija labai greitai surado įtariamąjį – vienos apsaugos bendrovės darbuotoją Tomą Kasparavičių. Įtariamasis ėmė vaidinti nepakaltinamą.
Šis įvykis „Akistatą“ paskatino pasidomėti, kokie žmonės dirba saugos tarnybose. Juolab kad tai ne pirmas atvejis, kai apsaugininkai tampa žmogžudžiais.
Iki gyvos galvos nuteistas kalėti buvęs „Senukų“ bendrovės apsaugininkas Vladimiras Vladimirovas (tuomet 39 m.) vieną 2000 metų vasaros naktį ginkluotas pistoletu ne tarnybos metu atėjo į nuošalų šios bendrovės statybinių medžiagų sandėlį Taikos prospekte ir nušovė keturis savo bendradarbius...
Pradžioje iki tol 5 metus „Senukų“ apsaugoje išdirbęs vyriškis net nebuvo įtariamas. Juo susidomėta tik tada, kai netrukus po naktinių šūvių jis susiruošė išeiti iš darbo.
Karagandoje gimęs V. Vladimirovas su šeima į Lietuvą persikėlė 1969 metais. Būdamas 23 metų, įstojo į Kauno prekybos mokyklą, ją baigęs tapo kvalifikuotu virėju. Kelerius metus dirbo tuomet prestižinėje „Tulpės“ kavinėje, kol įsidarbino „Senukų“ saugos tarnyboje.
Per kratą V. Vladimirovo namuose buvo rastas nedidelis kiekis šaudmenų ir pistoletų duslintuvų detalės, todėl pradžioje jis buvo suimtas tik už neteisėtą šaudmenų laikymą. Tačiau tardomas vyriškis palūžo ir prisipažino, jog nušovė kolegas, kad pagrobtų jų ginklus, parodė, kur paslėpė savo grobį.
Teismo medicinos ekspertai nustatė, jog V. Vladimirovas yra pakaltinamas, ir teismas jį nuteisė iki gyvos galvos.
Tiras užeigos virtuvėje
Būdamas įkaušęs, pavojingai pasišvaistė ginklu ir vienas iš paties aukščiausio rango apsaugininkų – kadenciją baigusio prezidento Algirdo Brazausko asmens sargybinis Jonas Paulikas (40 m.).
Kol kas šis Vadovybės apsaugos departamento majoras neteko tik gerai apmokamos tarnybos, pensijos ir socialinių garantijų, tačiau po stacionarinės psichiatrinės ekspertizės išvadų jam vėl gali būti atnaujinti kaltinimai pasikėsinimu nužudyti.
Nuo 1991 metų Vadovybės apsaugos departamente dirbęs J. Paulikas buvo apdovanotas vardiniu pistoletu „Sig Sauer“ – juo ir šaudė vienoje sostinės kavinėje.
2007 metų rugpjūčio 15-osios paryčiais neblaivus J. Paulikas užėjo į „Amatininkų užeigos“ virtuvę, išsitraukė vardinį ginklą ir į ten buvusį virėją paleido septynias kulkas. Laimei, dėl girtumo buvo netaiklus ir virėjas suspėjo nuo jo pabėgti.
Incidento kaltininkas buvo sulaikytas ir nugabentas į policijos komisariatą, ten jam buvo nustatytas 3,68 promilės alkoholio girtumas.
Po tarnybinio patikrinimo išvadų majoras J. Paulikas buvo atleistas iš darbo už pareigūno vardo pažeminimą.
„Savo kiemo patriotai“
Atvejų, pasibaigusių žmogžudystėmis – vienetai, o į visokius kivirčus apsaugininkai įsivelia gan dažnai.
Daugiausiai smulkių konfliktų tarp lankytojų ir apsaugininkų užregistruojama naktiniuose klubuose, kur saugos darbuotojams dažnai pavedama ir „veidų kontrolės“ funkcija. Tai reiškia, jog apsaugininkai savo nuožiūra gali neįleisti pernelyg įgėrusių ar įtartinos išvaizdos žmogystų.
Tačiau tik retas įkaušėlis linkęs sutikti, kad jau „viršijo savo normą“, ir veržiasi pratęsti linksmybių, todėl tik nuo apsaugininko takto ir savitvardos priklauso, kad tokie incidentai nevirstų smurto prasiveržimais.
Saugos darbuotojams neretai tenka raminti ir agresyviai besielgiančius lankytojus, tačiau dažniausiai apsiribojama tuo, kad jie išvedami iš restorano ar klubo ir paliekami aiškintis savo santykius lauke.
O per tuos tolimesnius aiškinimusis kartais padaromi net sunkūs kūno sužalojimai ar net žmogžudystės. Tačiau nesikišdami į tokius įvykius apsaugininkai formaliai lieka teisūs.
Ne ką mažiau incidentų tarp apsaugos darbuotojų ir lankytojų įvyksta ir prekybos centruose. Kas dieną apsaugininkai sulaiko ne vieną dešimtį smulkių ir stambesnių vagišių, kurie bando išsmukti iš parduotuvės nesusimokėję už prekes.
Profesionalūs apsaugininkai daugelį vagišių pažįsta iš veidų, todėl juos sulaikydami retai apsirinka. Tačiau vis dėlto pasitaiko, kad patikrinus tą ar kitą pirkėją, pas jį nerandama nuslėptų prekių, ir tuomet neretai kyla tikras skandalas.
Ne visi pirkėjai sutinka būti tikrinami, o kai kurie net bando sužaloti juos įtarusius apsaugininkus. Todėl saugos darbuotojams būtinas išskirtinis taktas ir geras psichologinis pasiruošimas, kad savo elgesiu jie niešprovokuotų jų agresijos ir patys nepasiduotų provokacijoms.
Kandidatus ruošia profesionalai
2005 metais įsigaliojo Asmens ir turto saugos įstatymas, pagal kurį visos saugos bendrovės privalo gauti licencijas. Specialias licencijas turėjo įgyti ir visi ginkluotas ar neginkluotas paslaugas teikiantys apsaugininkai.
Teisė juos mokyti pagal patvirtintas specialias 52 valandų programas suteikta kelioms labiausiai patyrusioms, geriausią mokymo bazę turinčioms saugos bendrovėms – „Ekskomisarų biurui“, „Falck Security“ ir dar kelioms.
Praėję mokymo kursą, sėkmingai atsakę į specialaus testo klausimus ir išlaikę mokyklinį egzaminą, visi kandidatai gauna atitinkamą pažymėjimą ir įgyja teisę savo žinias įrodyti laikydami atitinkamą egzaminą policijoje. Anot „Ekskomisarų biuro“ mokymų tarnybos vadovės Raimundos Januškienės, iš pirmo karto egzaminus išlaiko apie 90 procentų kursų lankytojų.
Mokymai „dėl paukščiuko“
Tik praėjęs šiuos išbandymus kandidatas į apsaugininkus pagaliau gauna licenciją, tačiau ar tai jau garantuoja, kad darbuotojas pasiruošęs nelengvam darbui?
Numatytame 52 valandų paruošimo kurse psichologiniam apsaugininko paruošimui skiriamos tik dvi akademinės valandos. Tiek trunka paskaitos apie profesinę psichologiją. Dar viena akademinė valanda skiriama susipažinti su minios psichologija, ir viskas.
Tolesnis darbuotojo psichologinės ištvermės ugdymas priklauso jau nuo pačios saugos tarnybos iniciatyvos, o daugelyje jų nėra net etatinio psichologo. „Ekskomisarų biuras“ savo darbuotojams trumpalaikius kvalifikacijos kėlimo kursus rengia kartą per mėnesį, tačiau kai kuriose saugos bendrovėse net kartą metuose panašūs apmokymai rengiami tik dėl „paukščiuko“.
Kad „filtrai neužsikimštų“
Saugos bendrovės „Tigro šuolis“ direktorius Svajūnas Bakanauskas patikino, kad visi turintys licencijas ginklui jų darbuotojai psichologinio pasiruošimo tobulinimo kursus turi praeiti kartą per metus, o visi kiti – kas 3 metus.
Kaip sako direktorius, apsaugininko, kaip ir policininko, galvoje tarsi yra filtras, kuriame kaupiasi visos negerovių, su kuriomis susiduriama kasdieniniame darbe, šiukšlės. Ir vieną dieną tas „filtras“ gali „užsikimšti“. Todėl labai svarbu, kad su darbuotojais būtų nuolat bendraujama, stebimos jų kasdienės nuotaikos.
Svarbios net menkiausios smulkmenos. Jei apsaugininkas turi rūpesčių buityje ar susipyko su žmona, tai tą dieną geriau jį pakeisti kitu darbuotoju. Toks metodas tarnybai leidžia išvengti daugybės nenumatytų incidentų.
Kadrų kaita sumažėjo
Dar prieš metus kitus kai kuriose saugos paslaugas teikiančiose firmose per metus pasikeisdavo didesnė dalis darbuotojų, nes dėl emigracijos Lietuvoje labai trūko fiziškai ir psichologiškai stiprių žmonių.
Kai kurios saugos bendrovės buvo virtusios tiesiog statybininkų žiemos prieglobsčiu, nes šios profesijos vyrama žiemą būdavo sunkiau susirasti darbų pagal specialybę. Tačiau pavasarį šie žmonės patraukdavo atgal, į keleriopai geriau apmokamus darbus statybose, ir ten išsilaikydavo iki vėlyvo rudens.
Ekonominė krizė šią problemą sumažino ir gerokai pakėlė apsaugininko profesijos prestižą. Daugelis pradėjo labiau vertinti tegul ir mažiau apmokamą, tačiau nuolatinį darbą, tad kadrų kaita sumažėjo iki minimumo.
Dabar, padirbėję kelis mėnesius, darbą palieka tik tie jaunikaičiai, kurie čia atėjo susivilioję galimybe pasipuikuoti prieš merginas apsaugininko uniforma. Gal vaikystėje jie buvo skriaudžiami, todėl uniforma jiems teikia pasitikėjimo savimi, tačiau nelengvas darbas romantiškas nuotaikas greitai paverčia nusivylimu.
Ginklo panaudojimas reglamentuotas
Apsaugininkams galioja tos pačios ginklo licencijos gavimo taisyklės, kaip ir bet kuriam šalies piliečiui, tačiau Asmens ir turto apsaugos įstatyme jau numatyti išimtiniai atvejai, kai apsaugininkas gali panaudoti legalų šaunamąjį ginklą.
Taigi apsaugininkas gali iššauti, kai reikia atremti pasikėsinimą arba ginti saugomo asmens gyvybę. Įstatymas numato, jog apsaugininkai šaunamąjį ginklą gali panaudoti ir sulaikant nusikalstama veika įtariamą asmenį, jei šis aktyviai priešinasi.
Šiaip ar taip, labiausiai nuskamba tie incidentai, kai apsaugininkų švaistymasis ginklais neturi nieko bendro su jų pareigų atlikimu.
Remigijus RAINYS
