Plačiau apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Gražina Bielousova bei komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas.
Kodėl nuotaikos dėl migrantų paaštrėjo dabar?
Iš tikrųjų tai, ką mes matome dabar, ar galime sakyti, kad nuotaikos dėl migrantų yra paaštrėjusios?
G. Bielousova: Be abejo. Ir tas nuotaikas galima apibūdinti ne tiktai kažkokiais dabartiniais pavieniais įvykiais, ar tai būtų Kauno mečetės atvejis, ar migracijos protestai už ar prieš. Bet taip pat galime kalbėti ir apie visuomenės nuostatas.
Pavyzdžiui, paskutinėse apklausose daugiau negu 50 proc., apytiksliai 51 proc. lietuvių nurodo, kad jie nenorėtų turėti musulmonų kaip savo kaimynų. Ir mes tą jaučiame ir bendresniame kontekste. Matome, kad didėja nepalankumas rusiškai kalbantiems žmonėms. Apie tai kalba tos pačios apklausos.
Taip pat matome ir socialinių tinklų aplinką, kuri tam tikra prasme atspindi visuomenę, kurioje daugėja žmonių, viešai reiškiančių labai neigiamą požiūrį į čia atvykusius žmones, nepaisant jų kilmės, tautybės, statuso šalyje. Ypač tai šiuo metu nukreipiama į migrantus iš musulmoniškųjų šalių.
Kodėl visuomenė susikladė?
Kalbant apie rusakalbius, mes darome prielaidą, kad tai yra dėl karo Ukrainoje, tačiau dėl musulmonų – ar turime kažkokį konkretų politinį įvykį ar politinius įvykius, kurie pastūmėtų link to susiskaldymo?
G. Bielousova: Iš tikrųjų mes turime labai ilgą istoriją, kuri gali paaiškinti, kodėl į musulmonus žiūrime nepalankiai. Aišku, lengviausia būtų ieškoti atspirties taško Rugsėjo 11-osios įvykiuose. Tai buvo pasaulinis įvykis, kuris islamą sugrėsmino ir tuo pačiu metu jį sugrėsmino visame pasaulyje.
Tačiau mes taip pat turime ir artimesnių įvykių, tokių kaip krizė prie Baltarusijos pasienio, kai migrantai, daugiausia iš musulmoniškųjų šalių, buvo naudojami Baltarusijos ir Rusijos režimų tam, kad sutrikdytų politinę situaciją Lietuvoje, pakeistų visuomenės nuotaikas, kažkaip destabilizuotų.
Tačiau galėtume eiti ir toliau, todėl kad taip pat gyvename su tam tikru archyvu iš Sovietų Sąjungos, kuris galbūt aktualesnis vyresnei kartai. Čia galėtume prisiminti, pavyzdžiui, Afganistano karą ir kaip islamas, kurio pagrindu priešinosi Sovietų Sąjungos kariams vietiniai kovotojai, taip pat buvo sugrėsminamas ir įvardijamas kaip viena iš tų religijų, kuri yra ypač pavojinga ir priešinasi modernizacijai, revoliucijai ir visam kam.
Negaliu pasakyti, kiek sovietmečiu Lietuvoje buvo musulmonų, tačiau bendrai koks tas požiūris galėjo būti, ypač antroje sovietmečio pusėje? Vieną jau įvardijote dėl karo Afganistane, bet apskritai, nekalbant apie šį karą, koks galėjo būti maždaug visuomenės požiūris į šią grupę?
G. Bielousova: Na, reikėtų klausti, kas buvo tie musulmonai Sovietų Sąjungoje. Tai buvo daugiausia Centrinė Azija. Tai buvo tie vidiniai musulmonai, apie kuriuos naratyvas buvo toks, kad Sovietų Sąjunga jiems suteikė tautinę tapatybę, suteikė valstybę, atnešė modernizaciją ir visa kita.
Jie buvo įvardijami kaip tokie, kurie buvo atsilikę dėl savo religinės tapatybės, kad būtent jų religinė tapatybė labiau negu kažkas kita lėmė tai, kad jie buvo nemodernūs, kad buvo klajokliai ir taip toliau. Kadangi tai suteikė papildomą įrankį Sovietų Sąjungai skleisti naratyvą, kad bet kokia religija iš tikrųjų yra progreso stabdis.
Tuo pačiu metu, jeigu kalbėtume apie musulmonus, kurie buvo Lietuvos viduje, tai daugiausia yra totoriai. Totorių tapatybę buvo stengiamasi paversti ne religine, o labiau etnokultūrine tapatybe, atskirti kiek įmanoma nuo religinės tapatybės, pabrėžiant tam tikrus kultūrinius ypatumus ir tuo pat metu kontroliuoti islamą, kuris buvo iš dalies priimtinas ir tuo pat metu prižiūrimas Sovietų Sąjungos.
Čia galime kalbėti apie po Antrojo pasaulinio karo įkurtą SADUM. Tai buvo musulmonus vienijanti organizacija, kurią prižiūrėjo Maskva ir kuri vienijo tuos, kurie buvo jai palankūs, tuo pat metu juos kontroliavo ir buvo naudojama taip pat žvalgybiniams tikslams, kaip ir dauguma Sovietų Sąjungoje pajungtų religinių vienetų.
Jeigu mes paklaustume savo tėvų ar senelių, jie prisimintų tuos žmones iš kitų šalių, dažniausiai Centrinės Azijos, kaip darbininkus, visuomenės dalį. Bent jau iš atskirų pasakojimų galima susidaryti vaizdą, kad į juos žiūrėjo tiesiog kaip į kitataučius, o ne kaip į musulmonus. Ar tai būtų teisinga prielaida?
G. Bielousova: Taip, todėl kad, jeigu Sovietų Sąjungoje mes gyvenome socializme ir statėme komunizmą, aš tą sakau su tam tikra ironijos gaidele, nereikėjo to naratyvo. Reikėjo atskirti etnokultūrinę tapatybę nuo religinės tapatybės ir islamą parodyti taip, kaip, pavyzdžiui, pas mus buvo bandoma parodyti katalikybę – kaip nueinantį į praeitį, atavistinį reiškinį, kuris būdingas tik toms šalims, kur dar neatėjo komunizmas ir kur nebuvo įvestas Sovietų Sąjungai palankus režimas.
Būtent todėl Afganistanas suvaidino labai svarbų vaidmenį, nes jis atgaivino tuos naratyvus ir vėl prireikė paaiškinti, kodėl Sovietų Sąjungai taip paprastai neišeina laimėti to karo ir iš kur ateina ta grėsmė. Sugrįžta tas islamo pavojus. Bet taip pat galime žiūrėti ir į Čečėniją.
Čečėnija buvo labai opus klausimas tiek sovietmečiu, tiek ir pirmuoju dešimtmečiu po sovietmečio, kuris vėlgi grąžino islamo klausimą į viešąją erdvę tuo metu buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet taip pat ir mūsų viešojoje erdvėje.
Šių dienų įvykiai ir bendrosios nuotaikos – ar jūs sutiktumėte, kad jos tikrai yra paaštrėjusios?
A. Zabarauskas: Visas paaštrėjimas iškyla 2023 metų pabaigoje. Prisimename, kaip tuometinis VSD vadovas informavo visuomenę, kad jam yra labai neramu dėl išaugusio baltarusių ir gal rusų, bet ypač baltarusių migrantų skaičiaus, kad VSD jau nebesugeba kontroliuoti, kad Baltarusijos KGB veikla Lietuvoje pasiekė istorines aukštumas ir intensyvumą.
Tuomet politikai to nepasigavo. Nei žmonės išėjo į gatves, nei baikeriai, nei rokeriai, nei kiti. Dabar turėjome impulsą su Kauno mečete ir musulmonais, kuris irgi per kelis laiptelius užaugo. Iš pradžių buvo kaip ir paprastas prašymas elgtis kultūringai prieigose, kaimynystėje, kas iššaukė tuos veiksmus.
Vėliau kilo diskusija ir galų gale jau turėjome šeštadieninius protestus, o dabar panašu, kad artėjame prie migracijos politikos pokyčių. Taip, tas aštrėjimas ar nurimimas yra banguotas reiškinys. Į ką labai svarbu atkreipti dėmesį – bangų dydis yra netolygus, nors pats reiškinys objektyviai yra vienokio dydžio, bet visuomenėje, tarp politikų ir žiniasklaidoje tie atgarsiai rezonuoja skirtingais dydžiais, priklausomai nuo grupės, į kurią orientuotas vienas ar kitas reiškinys.
Netgi matome dabar – susiginčijo verslas su politikais dėl migrantų iš Kazachstano uždarymo. Kazachstanas kaip ir Amerikos strateginis partneris, bet mūsiškiai uždarė priėjimą prie Lietuvos, remdamiesi nežinome kokiais argumentais. Toje migrantų temoje aš, kaip komunikacijos žmogus, matau labai daug persipynusių tarpusavio temų.
Matau labai daug netolygumo ar nesąžiningumo eskaluojant vieną ar kitą potemę viešumoje ir tokiu būdu tas nerimas tarp žmonių, visuomenėje, kaip ir auga. Šitą reiškinį mes tikrai galime stebėti. Ponia Bielousova paminėjo ir tyrimo duomenis. Manau, kad galima prognozuoti, jog tas nerimo lygis tarp žmonių augs, nes priemonės, kuriomis bandoma suvaldyti situaciją, yra labai fragmentiškos.
Mes vėlgi nematome tokio strateginio, sisteminio priėjimo, kuris atlieptų visas tris potemes: saugumą, ekonomiką ir kultūrą. Tai yra trys dėmenys, kurie diskusijose iškyla. Bet visus šituos tris dalykus reikia pinti sistemiškai į vieną kasą, kad mes ir žmogaus teises išlaikytume, ir saugumą, ir savo kultūros elementus, ir leistume kitoms kultūroms skleistis Lietuvoje taip pat.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
