Miškininkai ir medžiotojai vienu balsu tvirtina, kad miško žvėrių maitinimas yra specifinis, kad reikia šį tą išmanyti ir tik tada ryžtis vežti į mišką maisto žvėrims. Pagrindinė taisyklė – žvėrys prie papildomo maitinimo pripranta, tad pradėti juos šerti galima tik pasiryžus tai daryti kiekvienais metais. Nors šiuo metu sniego pusnys nedidelės, žiema dar nesibaigia – žmonių pagalbos žvėreliams dar prireiks.
Švietėjiška veikla
Gyventojų pomėgį savaitgaliais su šeima vykti į mišką ir gabenti maišelį maisto atliekų miškininkai vadina daugiau švietėjiška veikla nei realia pagalba miško gyventojams.
– Miesto gyventojai, žinoma, raginami nešti miško gyventojams maisto ir lesalo. Tačiau toks rūpinamasis miško žvėrimis yra labiau švietėjiškas nei tikras. Tokiu savo elgesiu suaugusieji daugiau demonstruoja jaunesniajai kartai, kad reikia rūpintis tais, kurie patys savimi pasirūpinti negali. Tai, žinoma, gerai. Bet jeigu kalbėsime apie realią pagalbą miško žvėrims, ji yra visiškai kitokia, – atvirai dėsto Tauragės miškų urėdijos Miško apsaugos inžinierius Saulius Austrevičius.
Pašnekovas tauragiškiams pataria sukauptas maisto atsargas gabenti kiek galima giliau į mišką ir maistą palikti jokiu būdu ne ant sniego paviršiaus, o suberti nukasus sniego sluoksnį iki žemės maždaug kvadratinio metro spinduliu. Savaime suprantama, paukščiams skirtą lesalą derėtų pakelti į medį. Pasak S.Austrevičiaus, nei žvėrims, nei paukščiams nevalia duoti gaminių su druska: kaip ir žmonės, gyvūnai, privalgę sūraus maisto, norės gerti, o speigo metu miške rasti vandens neįmanoma. Tad į mišką nunešti sūdyti riešutai ar bulvių traškučiai bus ne pagalba miško gyventojams, o mirtinas pavojus.
Baisiau – stora sniego danga
Miškininkai ir medžiotojai tikina, kad tikrasis miško žvėrių maitinimas būtinas tik tada, kai žemę padengia storas sniego sluoksnis. Per jį žvėrims sunku prisikasti prie žemės. Pašnekovai tvirtina, kad esant tokioms sąlygoms miške žūva labai daug stirnų.
– Viską lemia sniego dangos storis: stirnos paprastai kojomis rengiasi sau guolį: nukapsto sniegą iki žemės ir tik tada gulasi. Tačiau dėl maisto stygiaus kartais stirnos nusilpsta ir nepajėgia įveikti sniego dangos arba, jeigu danga stora ar apledijusi, stirna priversta gultis ant sniego. Tokiu atveju jai gresia pražūtis: žvėris suserga plaučių uždegimu, o vėliau nugaišta, – pasakoja S.Austrevičius ir ilgametis medžiotojas Vytautas Liutkus.
Abu tauragiškiai teigia, kad sniego dangą puikiai įveikia stambesni patinai, kurie yra fiziškai stipresni. Būtent todėl, kad turėtų fizinių jėgų, miškininkai bei medžiotojai ir rūpinasi miško žvėrimis. Pagrindinis jų šėrimas prasideda sausio–vasario mėnesiais, kai žvėrys badauja.
Šėrykla – lyg parduotuvė
Šilinės girininkijai vadovaujantis Bronislovas Ambrozas, paklaustas, kur geriausia šerti miško žvėris, atsako, jog situacija yra panaši į žmogaus apsirūpinimą maisto produktais.
– Lygiai kaip žmogus neina bulvių pirkti į mėsos parduotuvę, taip pat ir miško žvėris neklaidžioja aplink kiekvieną kelmą maisto ieškodamas. Miško žvėrys maisto ieško ten, kur žino, jog ras. Todėl vežti bulvių, grūdų, kito maisto tiesiog šiaip sau į mišką tikrai nerekomenduoju – jis paprasčiausiai prapuls: miško žvėrys jo neras, nes nežinos, kur jis padėtas. Miško žvėrims maistas dedamas tik šėryklose, – tikino girininkas.
Geriausiai išmano medžiotojai
Abiejų miškininkų teigimu, geriausiai apie miško žvėrių maitinimą išmano medžiotojai – jiems patikėta miško žvėrių globa.
– Paprastai medžiotojai žvėris šeria toje pačioje vietoje. Šitas šėryklas medžiotojai nuolatos prižiūri. Žiemą nustumdo sniegą, kad žvėrys lengvai surastų sau pašaro ir nesusižalotų galūnių, pavasarį teritorija vėl sutvarkoma, išlyginama. Šėryklų vietos yra suderintos, miškininkams žinomos. Tad gyventojai, kurie turi didelį kiekį miško žvėrims tinkamo pašaro (bulvių, runkelių, grūdų ar atliekų iš malūno), raginami ne savarankiškai gabenti maistą į mišką, o susisiekti prieš tai su medžiotojais arba miškininkais, kurie parodys šėryklos vietą arba atvyks maisto pasiimti patys. Tačiau čia kalbama ne apie maišą kitą, o apie tonas maisto. Miško žvėrims per žiemą maisto reikia tikrai daug, – sakė S.Austrevičius.
Medžioklė – tai rūpinamasis žvėrimis
Ilgus metus medžiojantis V.Liutkus apie miško žvėris kalba lyg apie savo augintinius – jis miške praleidžia laiko kone daugiau nei namuose.
– Nors miestiečiams atrodo, kad miško žvėrys miške klaidžioja, iš tiesų taip nėra: žvėrys vaikšto tik tam tikrais takais. Tuo įsitikinti nesunku žiemą, kai ant sniego matyti žvėrių pėdsakai: nuo šėryklos jie sklaidosi tarsi saulės spinduliai, – vaizdžiai apie miško gyventojus kalba V.Liutkus.
Vyras prisimena, kad ne iškart žvėrys atėjo maitintis prie jo suręstos šėryklos – reikėjo savaitės kitos, kad jie priprastų prie jiems tiekiamo ėdesio. Dabar, kai šėryklą jau galima vadinti sena maitinimosi vieta, žvėrys eina čia būriais ir, medžiotojo teigimu, per žiemos sezoną suėda gana daug įvairaus pašaro.
– Bandoje žvėrims lengviau išgyventi, todėl jie vaikšto bandomis arba šeimomis. Tarkime, šernų patelę lydi jaunikliai iki 2 metų amžiaus ir jos palikuonės patelės, elniai su mama bėgioja iki 3–4 metų. Kalbant apie maitinimosi įpročius, žinau, kad briedžiui batonas netinka, geriausias papildomas maistas jam – drebulė, kiškiams – želmenys. Apskritai visi miško žvėrys linkę maitintis palaukėse arba kirtimuose, kur galima aptikti jaunuolynų, medžių ar krūmų ūglių. Aš vežu žvėrims labai įvairaus pašaro: duonos, batonų, obuolių arba specialiai pašaldytų (salstelėjusių) bulvių. Tačiau šią žiemą, mano nuomone, miško žvėrys išgyvens neblogai, – dalijasi įgyta patirtimi V.Liutkus.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
