Velykų laukimo džiaugsmas, malonūs prieššventinės ruošos rūpesčiai, kiaušinių marginimas ir ridenimas, artimųjų dėmesys ir šypsenos – Velykos daugeliui lietuvių yra viena gražiausių pavasario švenčių. Tačiau Lietuvoje vos pusmetį gyvenančiai vietnamietei Hien Thi Thanh Nguyen tai bus pirmosios Velykos gyvenime. Tad moteris nekantriai laukia, kol galės išmokti marginti kiaušinius ir kartu su mylimiausiu žmogumi sėsti prie dailiai papuošto Velykų stalo. Mat Vietname, iš kurio kilusi Hien Thi Thanh Nguyen, Velykos nėra švenčiamos. „Esu girdėjusi, kad visas krikščioniškas pasaulis švenčia Velykas, tačiau man tai bus nauja patirtis ir pirmosios Velykos mano gyvenime“, – sako Hien Thi Thanh.
Netikėta pažintis peraugo į meilę
Jauna moteris Lietuvoje gyvena tik nuo lapkričio, tačiau apie nedidelę šalį prie Baltijos jūros ji sužinojo prieš trejus metus, kai netikėtai internete susipažino su panevėžiečiu Žydrūnu Gelažiumi. Netrukus pora nė dienos neįsivaizdavo vienas be kito ir prie interneto praleisdavo po kelias valandas. O nepraėjus nė metams jau planavo atšokti vestuves, bet rūpesčiai dėl vizų ir kitų reikalingų dokumentų šiuos planus kiek pakoregavo. Tačiau net ir kryžiaus žygiai tvarkantis dokumentus neatšaldė abiejų noro kurti šeimą.
„Internetas visagalis. Kai matai kasdien žmogų, nors ir per internetą, jauti jo nuotaikas, kuo gyvena ir kaip elgiasi tam tikrose situacijose, atstumas tikrai nėra kliūtis. Būtume susituokę jau pirmaisiais pažinties metais, aš norėjau tuoktis Lietuvoje, tačiau negavome vizų, nes Vietnamas laikomas trečiojo pasaulio šalimi. Todėl trejus metus kiekvieną vasarą praleisdavau pas savo išrinktąją“, – „Sekundei“pasakojo Ž. Gelažius.
Panevėžiečio teigimu, Rytų filosofija, kultūra, tradicijos jį visada traukė. Ir labai anksti suprato, kad jo išrinktoji bus ne vakarietė. Dabar moterys nori būti savarankiškos, nepriklausomos, todėl visose srityse konkuruoja su vyrais. O jo moters idealas – mylinti ir atsidavusi šeimai žmona ir motina.„Jau nuo mažens nusprendžiau, kad mano žmona bus iš Rytų, nes labiausiai vertinu žmogaus paprastumą, nuoširdumą ir jausmų tyrumą. Lietuvės moterys dabar bando konkuruoti su vyrais, o tai atsiliepia visai visuomenei. Juk dar niekada nebuvo tiek skyrybų ir kitų neigiamų dalykų“, – mano Žydrūnas. Žengė lemiamą žingsnį
Iš pradžių išrinktosios tėvai kiek skeptiškai žiūrėjo į lietuvį. Tačiau pamatę, kad jų santykiai išties rimti, nusileido.
„Žmonos tėvai žiūrėjo gana atsainiai, kaip į kokį atsitiktinį praeivį, mat ten nemažai galima sutikti vakariečių, ieškančių egzotikos. Tačiau kai pamatė, kad mūsų santykiai tikri, juk visas vasaras praleisdavau Vietname, suprato, kad esu geras žmogus ir tinku jų dukrai“, – šypsosi Ž. Gelažius. Jo mama taip pat nesuprato sūnaus noro vesti ne lietuvę, tačiau dabar su Hien Thi Thanh yra puikios draugės. Ir nors motina nemoka angliškai, o marti dar sunkiai supranta lietuviškai, moteriškų pasikalbėjimų joms niekad nepritrūksta.
Kita vertus, kaip juokauja Žydrūnas, kai perkopi keturiasdešimties metų ribą, tėvai nebelabai gali daryti įtakos savo vaikų pasirinkimui.
Po trejų metų gyvenimo besiblaškant tarp Lietuvos ir Vietnamo lietuvis nusprendė daugiau nebelaukti ir vedė savo išrinktąją. Jo teigimu, vestuvės buvo gana kuklios – tiesiog nuėjo į metrikacijos biurą, paskui kartu su Hien Thi Thanh tėvais ir pačiais artimiausiais žmonėmis pavakarieniavo. Sutuoktiniai planuoja surengti gražias vestuves Lietuvoje.
„Buvau ką tik baigęs mokslus, nemažai pinigų reikėjo kelionėms į Vietnamą ir atgal, dokumentams tvarkyti, tad vestuvės buvo labai kuklios. Tačiau ateityje norėtume surengti vestuvių šventę savo artimiesiems ir sau“, – kalbėjo panevėžietis.
Jaunavedžiai nusprendė gyventi Lietuvoje, mat čia Žydrūnas turėjo darbą, nuosavus namus. Tačiau net ir turint santuokos liudijimą tik per vargus pavyko įsikurti Lietuvoje.
„Labai bijojau, ar suspėsiu laiku sutvarkyti dokumentus, ar Hien Thi Thanh neteks išvažiuoti į Vietnamą. Buvo tiek sunkumų dėl visų tų dokumentų, kad net pavardės keitimas nebuvo svarbus. Bet šį rudenį, kai bus pratęstas leidimas gyventi Lietuvoje, žmona turės mano pavardę“, – kalbėjo Ž. Gelažius. Nustebino tuščios gatvės
Žydrūno išrinktoji pripažino, kad išvykimas iš gimtųjų namų į jai iki tol svetimą šalį buvo kupinas nerimo ir baimių. Mat Vietname retas kuris žino, kur yra Lietuva. Artimiausia mūsų šalies ambasada – Kinijoje, su Lietuva Vietnamas nėra užmezgęs jokių ekonominių santykių.
„Aišku, kad baimės buvo, nes nežinojau, kokia šalis yra Lietuva, kaip čia būsiu sutikta, ar žmonės mane priims, pagaliau ar galėsiu išeiti į gatvę. Bet viskas gerai“, – sakė Hien Thi Thanh.
Tik iš interneto ir Žydrūno pasakojimų apie Lietuvą girdėjusi vietnamietė teigė, kad ją labiausiai nustebino tuščios miesto gatvės ir kiek atšiaurus klimatas. Mat Hošimine, didžiausiame Vietnamo mieste, gyvena per 12 mln. gyventojų, o visoje Lietuvoje nebelikę nė 3 mln. Pagyrų ji negailėjo ir lietuvių grožiui. Anot Hien Thi Thanh, palyginti su vietnamietėmis, lietuvės yra labai aukštos ir lieknos.
„Žinojau, kiek Lietuvoje yra gyventojų, bet net neįsivaizdavau, kad tokia tuštuma gali būti. Esu pripratusi prie daug žmonių, tad mane tuščios gatvės labai nustebino“, – atvirai kalbėjo jauna moteris.
Prireikė nemažai laiko, kol priprato ir prie lietuviško klimato, mat jos gyvenamojoje vietovėje beveik visus metus yra maždaug 35 laipsnių šiluma ir didžiulė drėgmė – tarsi pirtyje, todėl lietuviška žiema, nors šiemet ji neparodė savo nagų, buvo nemenkas išbandymas. Hien Thi Thanh Lietuvoje labai pasigenda šviežių vaisių ir daržovių, žuvies, tačiau jau įprato šiuos produktus pakeisti kuo nors kitu. Ją labai stebina ir tai, kad lietuviai vartoja labai daug riebalų, o vietnamiečiai maistą gamina praktiškai be jų.
Per pusmetį Hien Thi Thanh išmoko kelias frazes lietuviškai, ir nors jau daug ką supranta, tačiau pasakyti dar ne visada pavyksta. Dar prieš porą metų Panevėžyje buvo organizuojami lietuvių kalbos kursai kitataučiams, bet dabar tokių nėra, todėl tenka mokytis savarankiškai. Namuose ji su vyru stengiasi bendrauti lietuviškai. „Jeigu bent kažkiek pažįsti žmogų ir santykiai yra puikūs, kalbos barjero tikrai nėra. Man pačiam teko daug keliauti po pasaulį, tad savo kailiu patyriau, kad norint bendrauti nebūtina mokėti kalbą“, – įsitikinęs Ž. Gelažius. Auklėja vaikus
Kad kuo greičiau pramoktų kalbos ir integruotųsi į visuomenę, vyras žmonai bandė padėti susirasti darbą, tačiau pastangos buvo bevaisės, tad Hien Thi Thanh visai neseniai pradėjo savanoriauti vaikų lopšelyje-darželyje „Sigutė“. Mat prieš atvykdama į Lietuvą vietnamietė taip pat dirbo vaikų darželyje, turi nemažai patirties.
„Džiaugiuosi, kad kolektyvas ir vaikai mane priėmė labai draugiškai. Aišku, pirmomis dienomis buvo gana sunku, nes aš dar labai prastai kalbu lietuviškai, o darželio darbuotojai – angliškai, tačiau dabar apsipratome“, – šiltu sutikimu džiaugėsi vietnamietė.
Ji bandė dirbti ir su pačiais mažiausiais vaikais, ir su vyresniais, tačiau su didesniais vaikais sunkiau. Mat vyresnieji aktyvesni, smalsesni, viskuo domisi ir klausia, tačiau Hien Thi Thanh ne visada supranta ir gali atsakyti į mažųjų išminčių klausimus. Tačiau viliasi, kad kada nors, pramokusi kalbos, galės ir Lietuvoje dirbti pagal savo profesiją.
Tik pradėjusi dirbti „Sigutės“ darželyje ji pamatė, kad vaikų auklėjimas Lietuvoje ir Vietname labai skiriasi. Lietuvoje vaikams suteikiama labai daug laisvės, pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori miegoti pietų miego, jis ir nemiega, o Vietname viskas griežtai. Nors ten prieš vaikus negalima naudoti jokios prievartos, tačiau taisyklės gana griežtos ir mažieji jų laikosi. Hien Thi Thanh džiaugiasi, kad randa bendrą kalbą net ir su pačiais aktyviausiais vaikais.
„Pagal programą turiu savanoriauti 20 valandų per savaitę, tačiau darželyje praleidžiu daug daugiau laiko, nes man labai patinka bendrauti su kolektyvu ir vaikais“, – sakė moteris.
Laisvalaikiu kartu su vyru ji mielai lankosi įvairiuose renginiuose, dviračiais keliauja po Panevėžio apylinkes, bendrauja su draugais. Norėdamas, kad žmonai būtų jaukiau gyventi Lietuvoje, Žydrūnas internetu susirado lietuvio ir tailandietės šeimą. Vėliau atsitiktinai parduotuvėje užkalbino už lietuvio ištekėjusią filipinietę. „Kai žmona užsienietė, ir draugų ratas toks buriasi. Gal veikia koks nors magnetizmas. Manau, kad žmonai bendrauti su panašaus likimo draugėmis daug įdomiau, nors tarp mūsų draugų nemažai ir lietuvių“, – kalbėjo panevėžietis.
Hien Thi Thanh teigė, kad gyvenimas svečioje šalyje nėra sunkus ir prie visko galima prisitaikyti, kai šalia yra mylimas žmogus. Su Žydrūnu ji galinti įsikurti bet kuriame pasaulio kampelyje.
„Visur gerai, jei šalia mylimasis. Nuo pat pirmųjų bendravimo minučių širdyje jaučiau, kad tai mano žmogus. Su juo labai paprasta ir gera, visada jaučiu jo šilumą ir dėmesį“, – meiliai žiūrėdama į savo vyrą sakė Hien Thi Thanh. Lina Dranseikaitė
