Liūdnas Radvilų palikimas

toks buvol tas laikmetis. Didžiavomės Gedimino dinastinėmis vedybomis ir žemių išlėtimu, bet atėjo laikas kai tos dinastinės vedybos baigėsi dimnastiniais karais. Juk Ivano III buvonemaža dalis Vytauto kraujo. Todėl net Ivanas VI savo laiškuose rašė, kad turi teisę ne tik į slaviškas žemes, bet ir į visą Lietuvą. O oligarchus Radvilas reikia gerbti už tai, kad jie buvo tikri etninės Lietuvos patriotai ir sukosi kaip tik galėjo.

Man gėda kad aš iš tos pačios valstybės kaip ir Jūs. Tokie kaip Jūs ir stabdo progresą, o tie Jūsų minimi profesoriai, taip apipelijo, kad neturi nei idėjų, nei noro, be to juos visus auklėjo SSRS. Taigi ne man reikia galvoti, o Jums.

Gerb. D,

"Kažką" daryti, sutikit, apgailėtina pozicija. Nemažai istorikų, kultūros istorikų, humanitarų profesionaliai dirba, studijuoja šaltinius, juos šifruoja, verčia, interpretuoja, išanalizuoja iki tol paskelbtas publikacijas. Dažnai tai trunka ne vienerius metus. Tik tada skelbia ir savo originalią nuomonę, jei tokia susiformuoja.
Šiuo atveju teiginiai labai silpnai argumentuoti, kyšo balti montažo siūlai. Bandoma operuoti skaičiais ir teiginiais, kurie labai nesunkiai paneigiami (pvz. labai konkretus ir korektiškas Inos (kurią tuoj pat kažkodėl puolė įžeidinėti) komentaras.
Paradoksas, bet faktų paskutiniais metais daug iškelta. Tik ne visi jie publikuoti Delfyje.
O šiaip priminsiu, ką prof. E.Gudavičiaus gal 1991 metais atsakė žurnalistei į romantišką klausimą, kas yra nepriklausomybė (cituoju iš atminties). Jis atsakė, kad tai teisė turėti savus vagis. Tada buvo antras jau neberomantiškas klausimas: kaip tai? Atsakymas buvo gniuždantis, kad tai labai didelė teisė. Pagalvotite. Gal pavyks labiau, nei su šemetuku.

Ina esat visiškai teisi. Balsas iš savo tekstų galėtų daugiau kokybės reikalauti ir nesiorientuoti į tokį lygmenį kaip "kubilistan"...

Štai pasakoje apie Jonuką ir Elenytę, kaip ir kiekviename laiko patikrintame kūrinyje, yra užfiksuotas tiesiog sakralinis perspėjimas: o ką geria Lietuva šiandien - iš kieno pėdos? ir į ką ji virsta? kokias mintis semia iš TV, kokius vaizdus mato? kuomet net genialiai pastatytas Šekspyras nustumiamas gylyn į snobo naktį, kad neduok Dieve, jo kartais kas nepamatytų. :) Ar panaši ji į optimistines lietuvių liaudies pasakas, kur gerieji milžinai ir gudrūs broliai nugali visas blogybes? MAžoka kokybės internete. Kodėl nerašote jūs?

Dėl archyvų :) Gerb. p. komentaro autoriui specialiai nurodžiau lietuviškus ir lengvai prieinamus šaltinius - Adolfo Šapokos knygą apie Kėdainių uniją ir lenkų istoriko Henriko Visnerio (Wisner) lietuviškai perleistą monografiją "Jonušas Radvilas". Abi šios knygos paremtos plačia archyvine medžiaga. Abi yra analitinės, o ne "panegirinės". "Liūdnas Radvilų palikimas" liudija, kad autorius nei lenkiškai, nei lotyniškai neskaito. Todėl siųsti jį į AGAD'ą Varšuvoje ar Czartoryskių biblioteką Krokuvoje būtų buvę nekorektiška. :) Liūdniausia yra ne tiek dėl autoriaus prasto istorinio raštingumo (visko gyvenime pasitaiko), kiek dėl daugybės patiklių skaitytojų.
Neišsilavinusi ir istorijos neišmananti Lietuvos visuomenė už gryną pinigą pasiruošusi priimti bet kokį pasvaičiojimą.

Taip žinoma geriau užsidaryti savo mažame pasaulėlyje, sėdėti ir kritikuoti visus kurie bando kažką daryti. Šemetos pvz. čia apsoliučiai ne į temą ir tik pademonstruoja Jūsų menką išsilavinimą.

aš Romos popiežius

Sveikinu autoriaus sveikintoją "D". Tiesiog sveiko proto fiesta. Kuo daugiau kalbame apie tai, ko nežinome, apdergiame, "tuo labiau mes tobulėsime kaip visuomenė ir protingi žmonės".
Kritinis mąstymas (be interpretacijų reikia rašyti su nosine) yra šiek tiek daugiau, nei pavienių faktų iškėlimas. Juos dar reiktų konteksu papildyti. Kitaip šemeta pavirsi.

šis autorius neskaito nieko, išskyrus nebent Wikipediją - ir tai neatidžiai.

...