Vilius PURONAS
Didžiausia gyvūno skulptūra. Apie 15 m ilgio, 6,6 m aukščio, 4,15 m pločio, apie 7 t sverianti „Geležinė lapė“ yra pagaminta iš cinkuotos skardos. Vien uodegos ilgis – 6,4 m, skersmuo – 1,7 m. Šis plieno akcentas 2009 metų gruodžio 24-osios naktį buvo pastatytas Talkšos ežero pakrantėje Šiauliuose, kaip sąšauka legendiniam sostinės Geležiniam vilkui, tokiu būdu įprasminant Lietuvos tūkstantmetį. Skulptūrinio akcento autorius dizaineris Vilius Puronas.
Monos Lizos fenomenas
Metalinis gyvūnas tarsi sustingo buvusio šuolio pabaigoje, pasiruošęs kitam šuoliui. Ne, ne iš inercijos, o sąmoningam, tikslingam, apskaičiuotam. Lapės lūpose virpa gudri šypsenėlė. Pasižiūrėkite į ją iš toliau ir pamatysite Monos Lizos fenomeną. Nusišypsojai – ir jos veidas šypsosi, veidą surauksi – ir milžinė surimtės, akys šaltu plienu sužvilgės. Jei pažvelgsi išsamiau – pamatysi mūsų geležinę Lietuvėlę. Tą plieno kailį svetimasis glostys neglostęs, bet širdies nepasieks. Šaltas, cinkuotas metalas netinkamas glostymui, tik iš toliau gražus. Padėjo Dangus. Protu sunku suvokti, kiek administracinių, technologinių, kūrybinių, statybinių barjerų teko apeiti tam, kad milžinė atsidurtų ant Talkšos kranto. Sėkmingai buvo apeita net gliti biurokratinių trukdžių sistema. Padėjo Apvaizda. Ir gamyboje, ir kūryboje: „Lapės“ mastelyje, gudragalvės šypsenos neapibrėžtume, proporcijose, instinkto pašnibždėtuose sprendiniuose. Jei Vilnius turi „Geležinį vilką“, tai , Šiaurės Lietuvos sostinė turės „Geležinę lapę“, koks gi vilkas be lapės?.. Be to, esame toji lietuvių karta, kuriai teko laimė ir atsakomybė gyventi Lietuvos tūkstantmečio jubiliejuje. Justi skausmą dėl savo sergančios valstybės, matyti dėl valdžios besiriejančių politikų dvasinį ir profesinį bejėgiškumą, pilietiškumo stoką, parsidavėliškumą.
Gamyba. Šiauliai – pramonės miestas
Viskas prasidėjo nuo gamyklos kieme besivoliojusio cinkuoto stulpo fragmento. Apie būsimą milžinišką lapę težinojo tik bendrovės direktorius Ramūnas Volbekas, inžinierius Viktoras Jančenkovas, suskaičiavęs tvirtinimo mazgus ir gamybos meistrai, ruošę metalo pjaustymo formas. Po pirmojo eskizo prasidėjo gamyba. Nuo 2009 metų vasario pradžios milžinė lapė diena po dienos, savaitė po savaitės suvirintojo Vaclovo Butkaus buvo kantriai lipdoma, šlifuojama, kol spalio viduryje kūryba baigėsi.
Milžinė buvo gaminama beveik visus 2009-uosius nuo paskutiniojo iki pirmojo sniego. Lapę padengė cinku Lenkijoje, Gdansko laivų statykloje, technologija, skirta jūros laivams. Beveik visas milžinės kūnas yra pagamintas iš 100x400 m m metalinių plokštelių – „žvynų“, gamyklos technologinių atliekų.
Milžinė pastatyta prie Talkšos 2009 metais prieš Kalėdas. Tam buvo ruoštasi porą savaičių. Statybos-transportavimo procesą padėjo paruošti V. Dagis, Šiaulių miesto savivaldybės Infrastruktūros skyriaus vyr. specialistas, transportininkas. Milžinė buvo negabaritinis krovinys, todėl viskas buvo svarbu: ir mašina-vilkikas, judėjęs naktinėmis Šiaulių gatvėmis vėžlio žingsniu, ir gatvių apšvietimo specialistai, budėję, kad virš gatvės nutiestas atsitiktinis laidas nesutrukdytų iškilmingojo kortežo, ir policijos patrulio mašina, sudaranti nedidelius negausių automobilių kamščiukus ties naktinėmis sankryžomis.
Montuojant, žinoma, didžiausia atsakomybė teko gamyklai. Transportu aprūpino „Empawer“ (transporto vadovas A. Liandzbergis), akcento nuvežimui į Talkšos pakrantę pateikusi savo sunkvežimį. Negabarininį gaminį vežant, nuo virš gatvės ištiestų laidų gelbėjo „Šiaulių gatvių apšvietimas“ (direktorius E. Laugalis). Milžinė, gerą valandą šliaužusi naktinio miesto gatvėmis, buvo „nutupdyta“ Talkšos pakrantėje. „Šiaulių kelias“ (direktorius R. Kančiauskas) jau buvo paruošęs pagrindus-pamatus kiekvienos kojos pastatymui. Galingas autokranas, priklausantis „Limegai“ (direktorius V. Vilkas), nukėlė ir pastatė „Geležinę lapę“ į tą vietą, kurioje jai lemta stovėti iki Apokalipsės.
Nereikia užmiršti, kad tai buvo sunkmečio laikotarpis, nelinksmi kalėdiniai televizorių ekranai mirguliavo linksmumo imitacijomis. Kai kurios įmonės-pagalbininkės, padėjusios statyti milžinę, balansavo ant bankroto ribos.
Kaip nesididžiuoti mano tauta, manuoju miestu, šiauliečiais? Visi dirbome savo noru, dykai, neužsimindami apie viršvalandžius. Visi šypsojomės, buvome geranoriški, net dargana, papylusi pažliugusio sniego balas, atrodė draugiška, sava. Pastačius milžinę, prasidėjo masinis žmonių plūdimas šventadieniais, kasdien. Nežinau nei vieno kūrinio, kuris būtų taip lankomas.
Intelektinis dizainas? O kodėl gi ne?
Juk kūriau patriotizmo procesą, ne lapę, ne skulptūrą. Štai kodėl visi, kaip susitarę, klausia: „Kodėl lapė?“ Tai sąmoningai suprojektuotas klausimas, jis to kūrinio tikslas, „Geležinė lapė“ – vien priemonė.
„Jei Vilnius turi „Geležinį vilką“, mes, Šiauliai, turime „Geležinę lapę“, – suprojektuotas ir toks atsakymas. Nesvarbu, kas bus jo autorius, bet abiejų veikėjų, t. y. klausėjo ir atsakytojo veidai pražys suprojektuotomis šypsenomis. Toliau bus prisiminta Gedimino sapno legenda, kalba nukryps į praeitį, iš kurios mes stiprybę semiame: Gedimino „Geležinis vilkas“ – viduramžių ginklo žvangesys, militaristinė jėga, ekspansijos plienas, simbolis, garsinęs sostinės Vilniaus garsą ir garbę, Lietuvos valstybingumo šlovę.
O mūsų „Geležinė lapė“? Ji – dabarties „Geležinis vilkas“. Ji – toji tautos intuicija, kurią kiekvienas nešiojamės širdyse: būti tris kartus lapėmis, kad išliktumėme gyvi šioje audrų planetoje, kur viešpatauja svetimi pinigai, svetimų valstybių statytiniai ir savi miesčionys. Beje, verta žinoti, kad lapė – vienintelis gyvūnas, nepasiduodantis dresūrai.
Įsivaizduokime...
Nėra tos „Lapės“ ir niekada jos nebuvo. Užtat buvo Komisija ir pirmas klausimas: „Lapė? Kodėl lapė?“ Antras klausimas buvo kiek svaresnis: „Bet prie ko čia lapė? Ką lapė turi bendro su Šiauliais?“ Trečias klausimas buvo dar klastingesnis: „Tu mums žmogiškai paaiškink – kodėl lapė?..“ Žiūrėjau į protingus komisijos narių veidus ir galvojau. Galvojau, nes pažinojau klausėjus: nei išsilavinimo, nei talento, nei žinių. Nei lėšų. Vien kolektyvinė teisė plepėti: leisti arba neleisti. Ir nieko daugiau. Galvojau, o posėdis tęsėsi, tekėjo įprasta tėkme: spalvingai šnekėjo daltonikas Č., apie etiką postringavo prasčiokas L., nemokša S. argumentavo ir kvietė komisijos narius balsuoti. Komisijos pirmininkė J. Reziumavo: „Abejotinai idėjai komisija nepritaria, užprotokoluosime...“
Girdėjau piktdžiugiškus komentarus: „Jei labai nori, tą monstrą gali savo kieme pasistatyti, o viešoje erdvėje mes neleisime. Ką žmonės pasakys?..“ Sugėdintas išėjau iš posėdžio patalpos, „Geležinės lapės“ eskizą suglamžiau, išmečiau šiukšlių dėžėn ir apsiblioviau kaip boba... Primelavau, prisifantazavau, skaitytojo atsiprašau! Nebuvo posėdžio, sąmoningai apėjau tą biurokratinį barjerą. Žinojau, kad man atsirūgs, valdiškus namus pažįstu, pats juose dirbau Tėvynės labui.
