„Per gyvenimą aštuonis kartus buvau įlūžęs. Kartą draugai vos sugebėjo ištraukti. Bet kaip matote, aš vis vien esu ant ledo“, – išdidžiai pareiškė vilnietis Viktoras Kirilovas, rašo Vilniaus diena.
Atkaklių žvejų nuo užšalusių vandens telkinių nenuveja nei kraupios žinios apie kolegų žūtį, nei skaudi asmeninė patirtis. Išsikepurnėję iš ekečių, kitą dieną jie vėl nešini meškerėmis traukia ant ledo. Jokios baimės nejaučia ne tik V.Kirilovas, bet ir šimtai kitų vilniečių, kasdien nusėdančių užšalusius sostinės pakraščių tvenkinius ir ežeriukus. „Drąsiau, vyrai, – žvejai ragino žurnalistus leistis nuo tvenkinio šlaito, – ledas gal 20 cm storio, išlaikys ir dramblį.“
Mums vis dar abejojant ledo tvirtumu, žvejai paaiškino, kaip atskirti tvirtą ledą nuo tokio, ant kurio geriau nelipti: visų pirma reikia žiūrėti, ar ledas nepažliugęs pakrantėje – ten jis vėliausiai užsitraukia ir anksčiausiai ištirpsta. Bet pavasarį net ir pakrantėse tyvuliuojanti skiriamoji vandens juosta nesustabdo užkietėjusių žvejų – jie permeta per properšas nuvirtusius medžius ar lentas ir jomis pasiekia vis dar užšalusį vandens telkinio vidurį.
Svarbu ne laimikis
„Žvejyba – tai lyg liga“, – savikritiškai teigė V.Kirilovas. Pirmą kartą meškerę į rankas jis paėmė būdamas šešerių. Dabar vyriškiui jau 58-eri ir laiko pomėgiui atsirado daugiau nei jaunystėje. Viršuliškėse gyvenantis V.Kirilovas vakar ankstų rytą su žvejo įranga sėdo į 32-o maršruto autobusą ir aštuntą valandą jau įsitaisė ant vieno iš Buivydiškių tvenkinių ledo.
„Pasėdėsiu iki popietės. Ilgiau negalėsiu, nes dar reikia suspėti į darbo biržą“, – sakė jis nuo kabliuko atkabindamas menkutę žuvelę.
Anksčiau V.Kirilovas mėgdavo žvejoti tvenkiniuose prie Rastinėnų, tačiau dabar renkasi kitas žūklavietes. „Rastinėnuose žuvies nebeliko, kažkokie niekšai visas elektra išdaužė“, – apgailestavo vilnietis.
Maža tos žuvies ir Buivydiškių tvenkiniuose, tačiau tiek V.Kirilovui, tiek kitiems žvejams ne itin rūpi gausus laimikis. Daug svarbesnis pats žvejybos procesas.
Pirmoji „žmona“ – meškerė
Nors V.Kirilovas buvo daugybę kartų įlūžęs ir žvelgė mirčiai į akis, jo žmona nė nebando vyro atgrasinti nuo pavojingo pomėgio. „Kai vedžiau prieš 33 metus, pasakiau, kad ji bus mano antroji žmona, nes pirmoji – mano meškerė. Ji sutiko su tokiomis sąlygomis“, – juokėsi prisiekęs žvejys, dabar neretai į žūklę išsirengiantis su sūnumi.
Tiek V.Kirilovo, tiek kitų žvejų, kuriuos sutikome ant Buivydiškių tvenkinių ir Gėlužės ežero netoli Pilaitės, nuo nenugalimo pomėgio neatgrasė ir žinia, kad vien per šį savaitgalį Lietuvoje žuvo aštuoni poledinės žūklės mėgėjai. Kaip matyti iš to paties V.Kirilovo pavyzdžio, net itin patyrę žvejai kartais nepastebi sniegu užneštų properšų ar suaižėjusio ledo ir prasmenga vandenin.
Vilniuje šį sezoną panašių nelaimių kol kas neįvyko, tačiau ugniagesiai perspėja, kad ledas ant daugelio vandens telkinių dar nėra itin tvirtas, ir prašo žvejų nerizikuoti savo gyvybe.
Arūnas Ivaškevičius
