Praėjus 20-čiai metų po kruvinų Sausio 13-osios įvykių, buvę pareigūnai prisimena apsisprendimo dilemą ir nežinią: tuomet ne visi išdrįso prisisegti lietuvišką Vytį. Vis dėlto troškusieji laisvės džiaugiasi laimėję be kulkų, nes paleistas šūvis būtų kainavęs nepriklausomybę, kurią mums atnešė tautos ištikimiausiųjų aukos.
Munduras – nesuteptas
Tuometinis pasienio policijos vadas Stanislovas Stančikas tvirtino, kad SSRS ir Lietuvos vidaus reikalų ministerijų nuomonės ėmė skirtis 1989–1990 metais.
„Būdami tose gretose supratome, kad anas periodas negalėjo būti užbaigtas tiesiog nubraukus liniją. Svarbiausia, kad nė vienas vidaus kariuomenės karys per Sausio įvykius ir po jų nedalyvavo jokiuose radikaliuose veiksmuose. O buvo visko: ir reikalavimų, ir grasinimų“, – Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo surengtoje diskusijoje tvirtino S.Stančikas.
Buvęs policijos generalinis komisaras Petras Liubertas priminė, kad savanoriai neturėjo ginklų, šovinių. Būtent tuometinės policijos vadovai perdavė nemažai amunicijos Aukščiausiosios Tarybos gynėjams. Tiesa, rizikos buvo. Egzistavo juodasis sąrašas, kuriame buvo apie 500 žmonių. Jie, pakrypus įvykiams laisvės gynėjų nenaudai, turėjo būti išvežti iš Lietuvos.
Tarp dviejų ugnių
„Vieni pasisakė už nepriklausomybę, mažesnioji dalis norėjo būti Maskvos pašonėje. O policija kaip tik pakliuvo į tą tarpą. Pamenu, paskirstant rezervą, iš Šalčininkų atvyko visas būrys pareigūnų su sovietine atributika. Ji tuoj pat buvo pakeista, bet buvo keletas, kurie jos neprisisegė, jie išvažiavo“, – pasakojo buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Navickas.
P.Liubertas tvirtino, kad sovietinės kariuomenės vienintelis siekis tuo metu buvo išprovokuoti šūvius iš mūsų policijos.
„Jiems reikėjo šūvių, kad legalizuotų savo buvimą. Matyt, daliai Lietuvos politikų taip pat norėjosi, kad tie šūviai būtų. O mums reikėjo išlaikyti pusiausvyrą ir nepatenkinti nei tos, nei tos pusės. Iš komisariatų net pareigūnai buvo komandiruojami be ginklų, kad tik nebūtų jokių atsitiktinumų“, – priminė jis.
Tauta žino tiesą
Irstant sovietinėms struktūroms, vienas pirmųjų skilo ir specialiųjų pajėgų padalinys OMON. Buvęs jo kovotojas Henrikas Šliažas tvirtino, kad Sausio 13–osios išvakarėse įvykus padalinio skilimui likusieji Lietuvos pusėje ir kaltino, ir teisino buvusius kolegas. „Vadinti jų priešais negalėjome“, – tuometines nuotaikas prisiminė jis.
„Mūsų požiūris buvo kitoks: tiesiog buvome tuo metu, toje vietoje, atlikome savo darbą – gynėme žmones nuo žmonių, kariškius nuo kariškių“, – sakė tuometinės policijos vyresnysis komisaras Liutauras Vasiliauskas.
Dabartinių politikų pareiškimų, kad tuomet „savi šaudė į savus“, buvę pareigūnai nematė prasmės vertinti, nes tauta viską matė savo akimis. Jie tik prisiminė ir ankstesnius sistemai ištikimų asmenų aiškinimus, jog sausio 13–ąją „buvo vežami kūnai iš autoįvykių“.
Laisvės siekta išmintingai
Algirdas Jakubčionis, istorikas:
Demokratinės šalys bijojo galimo žiauraus imperijos subyrėjimo, kad neprasidėtų tarpusavio karai, žudynės. Kad baimėms buvo pagrindo, parodė subyrėjusios Jugoslavijos pavyzdys. Kai Lietuva pasirinko taikų išėjimo į nepriklausomybę kelią, tai lėmė palankų Vakarų požiūrį į mus, kaip civilizuotą tautą. Be abejo, reikia kalbėti ir apie didžiulę tautos vienybę: jei kada ir buvo Lietuvoje vieningumas, tai nuo Baltijos kelio iki pirmojo atkurtos Nepriklausomybės Seimo rinkimų. O pagrindinis dalykas, kas neįvyko, ir tai yra sėkminga: Lietuvos milicija nesubyrėjo nacionaliniu pagrindu, liko priklausoma nuo Lietuvos Vyriausybės. Tai padėjo išvengti katastrofos. Jei milicija būtų paklususi Maskvai, galėjo būti daug prastų dalykų.
Ignas JAČAUSKAS
