L.Linkevičiaus atsiprašymas, skirtingai nei teigia kai kurie kritikai, pasaulinės praktikos prasme nėra išskirtinis ar perteklinis. Atvirkščiai, jei naujosios Lietuvos Vyriausybės ar apskritai oficialiojo Vilniaus tikslas iš tiesų yra kuo skubiau gerinti santykius su Lenkija, ministrą būtų galima sveikinti dėl sumanaus ir sėkmingo sprendimo rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Štai Lenkijos dienraštis "Rzecpospolita", kuriam L.Linkevičius ir davė garsųjį interviu, staiga ėmė svarstyti, kad pagrindiniu kliuviniu atnaujinant Vilniaus ir Varšuvos santykius gali tapti ne Lietuvos valdžia, o V.Tomaševskis ir nekantrūs mūsų šalies lenkai. Vien tai jau yra laimėjimas, o jis tikrai susijęs su L.Linkevičiaus pasiektu emociniu lūžiu Lenkijoje. Šis lūžis juntamas ne vien iš žiniasklaidos, bet ir iš oficialių politikų.
Neatmestina, kad naują konfliktą pakurstys, o ne problemas bandys spręsti ir V.Tomaševskis su sąjungininkais Lietuvoje. Juk konfliktas su Lietuvos valdžia - jų politikos pagrindas. Ar visa tai L.Linkevičius apgalvojo prieš skelbdamas atsiprašymą? Žinant, koks patyręs ne tik diplomatas, bet ir politikas yra dabartinis užsienio reikalų ministras, sunku būtų patikėti, kad jis būtų ką nors leptelėjęs neapgalvojęs. Todėl visai tikėtina, kad prieštaringai vertinamas atsiprašymas yra sąmoningas žingsnis, skirtas ne vien Lenkijai, bet ir pačiai Lietuvai.
