Atrodo, kainų didėjimui mūsų šalyje nėra galo. Pagrindinių maisto produktų kainos, palyginti su praeitais metais, pakilo apie 20 procentų, o kai kurių – net 50 procentų ir daugiau. Brangsta pieno produktai, daržovės, duona, praktiškai viskas. Kodėl taip yra? Kokios šio nuolatinio maisto produktų brangimo priežastys?
Į šiuos ir kitus susijusius klausimus pabandėme atsakyti šioje Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskusijoje. Dalyvavo pirmoji naujai atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos premjerė ir buvusi žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovė Palmira Kvietkauskienė, Žemės ūkio ministerijos atstovas Rimantas Krasuckis ir Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas Jakavonis.
. Žalgirio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskusija („Respublikos“ nuotr.)
G. Jakavonis: Žinia, dabartinis kainų kilimas labiausiai palietė žemės ūkio produkciją, todėl pirmą klausimą norėjau užduoti būtent Žemės ūkio ministerijos atstovui, bet kadangi jo dar čia nėra, gerbiama Kazimiera, gal jūs tada išdėstykite savo nuomonę.
K. Prunskienė: Apskritai tų priežasčių esama nemažai. Pirmiausia gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, o ji yra menkai socialiai orientuota. Tai sumažina ir valstybės pastangas bei galimybes veikti kainų lygį. Viena konkretesnių priežasčių, kodėl pastaraisiais metais auga kainos, yra gerokai nestabilus klimatas pasaulio mastu ir atskiruose regionuose – dėl sausros arba kitų priežasčių sumažėjęs grūdų ir atitinkamai kitų produktų derlius veikia situaciją rinkoje, pasiūlos ir paklausos santykį. Lietuvoje viena iš priežasčių yra apskritai visoms prekėms trimis procentiniais punktais padidintas PVM – nuo 18 iki 21 proc. O pagrindiniams maisto produktams – šviežia mėsa, žuvis – tai nemenka dalis. Nuo lengvatinių 5 proc. iki 21 proc. – kiek tai yra? Tai 16 procentinių punktų, kuriuos moka vartotojas. Vartotojo mokamą kainą lemia ir kiti veiksniai, t.y. besikeičiančios tarptautinės, regioninės ir vietos rinkos sąlygos, pagaliau vertės pasidalijimas tarp visų dalyvių – žemdirbių, perdirbėjų, aptarnavimo sferos ir, aišku, prekybininkų. Kas šiandien stipriausias? Aišku, tas, kuris tiesiogiai gauna pajamas iš vartotojų, tik jis gali paveikti didėjimą ar mažėjimą. Juk Lietuvoje nėra mažesnių parduotuvių, kurioms būtų sudarytos palankesnės sąlygos, kaip yra Vakarų valstybėse. Vokietijoje savaitgaliais ir vakarais didieji prekybos tinklai nedirba, o mažos parduotuvės turi galimybę dirbti. Taip jos pagerina savo konkurencines sąlygas. Yra ir kitų priežasčių. Manau, tyrinėtojai prisimena laikus kai eksporto rinkoje kainų šuolis buvo didesnis, beveik dvigubai, negu vietos rinkoje. Tai nebuvo malonė, tai buvo perdirbėjų prisitaikymas prie visuomenės nuomonės, žiniasklaidos, politikų, įvairių institucijų spaudimo.
G. Jakavonis: Tačiau toje pačioje kaimynėje Lenkijoje maisto produktų kainos yra kur kas mažesnės negu Lietuvoje. Ir visos išvardytos gamtinės sąlygos – sausros, per gausūs lietūs – kainų ten nėra paveikę. Tai kas čia yra didžiausias kaltininkas? Kiek žinau, jūs darėte studiją.
A. Gapšys: Nenorėčiau ko nors iš šių minėtų jūsų rinkos dalyvių kaltinti. Augančios pasaulinės kainos turi didelę įtaką mūsų kainų kaitai, ypač supirkimo kainoms, nes mūsų žemės ūkis iš principo yra grynai eksportinis. Eksportuojame grūdų, pieno produktus. Galima pastebėti kitų tendencijų, kurios iškraipo rinką. Pastaruoju metu, jeigu atkreipėte dėmesį, daugiausia kalbama apie augančias grūdų ir pieno produktų kainas, bet nekalbama apie mėsos produktus. Mėsos produktų kainos iš esmės neauga. Nors PVM didžiausią įtaką ir turėjo būtent mėsai, mėsos įmonių konkurencija, taip pat konkurencija tarp turgaus ir parduotuvių slopina kainų augimą. Visada minėdavome tik pieno sektorių, kur išskirdavome keturias įmones. Tačiau ir duonos kepėjai, miltų gamintojai turi savo oligopolį. Didžiausią oligopolį, aišku, turi prekybininkai. Konkurencijos taryba turėtų įvardyti šias struktūras ir labiau sekti jų darbą. Pavyzdžiui, miltų antkainis, mūsų skaičiavimais, sudaro vos ne 50 proc. visos kainos. Iš esmės prekybos antkainis yra sąnaudos plius pelnas. Tai negi yra tokios didelės sąnaudos parduodant miltus, ar tai didelė pelno dalis? Maisto produktų kainų augimas susijęs ir su tuo, kad parduotuvėse perkame mažiau bakalėjos, buities prekių, ir prekybininkai stengiasi pelną atsiimti maisto sąskaita. Taigi priežasčių yra daug. Mūsų institutas turbūt vienintelis Lietuvoje tiria būtent kainų kitimo tendencijas. Mes nesame įgalioti jokių struktūrų, kad galėtume ištirti tas tikrąsias priežastis. Ar auga įmonių pelnas, ar didėja jų sąnaudos, kai kurias prielaidas galima daryti. Sakyčiau, tai galėtų padaryti Konkurencijos taryba, kuri turi tuos įgaliojimus. Tai leistų galbūt reglamentuoti oligopolinių struktūrų darbą.
G. Jakavonis: Žemės ūkio ministerijos atstovai, kai ruošėmės šiam pokalbiui, pasakė, kad jie kainų nedidina, neva tegu Konkurencijos taryba dirba savo darbą ir jokio didelio kainų kilimo nebus. Ar Konkurencijos taryba gali pasakyti, kas vis dėlto kelia kainas?
P. Kvietkauskienė: Manau, į visus klausimus dėl maisto kainų kilimo turi atsakyti Konkurencijos tarybos tyrimas. Tačiau svarbu pabrėžti tai, kad Konkurencijos taryba aiškintis turi ne tai, ar kainos kyla, ar krenta apskritai, o ar buvo kokių konkurenciją pažeidžiančių veiksmų, pirmiausia susitarimų tarp ūkio subjektų kelti tas kainas ir kitų veiksnių. Tam tikros įžvalgos dėl tendencijų rinkoje, kurios buvo išsakytos Konkurencijos tarybos pirmininkui susitikus su prezidente ir kurios daugiausia buvo paremtos Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atliktos kainų stebėsenos duomenimis, sukėlė pagrįstą susirūpinimą. Be abejo, Konkurencijos taryba imasi atitinkamų veiksmų dėl galimų draudžiamų susitarimų išaiškinimo. Yra atlikta tyrimų. Tyrimas dėl pieno perdirbimo bendrovių nustatė, kad buvo sudarytas draudžiamas susitarimas, bendrovės nubaustos. Kalbant apie dominavimą rinkoje, šiuo atveju apie didžiuosius prekybos tinklus, reikia atkreipti dėmesį, kad ūkio subjektui nėra draudžiama užimti dominuojančią padėtį rinkoje. Draudžiama tik piktnaudžiauti ta padėtimi. Reikia pabrėžti, kad prekybos tinklai, į kuriuos dabar atsisuko ietis, pastaruoju metu plėtėsi natūraliai, t.y. per statybas. Ne per įsigijimus, ne per koncentraciją, kurią kontroliuoja Konkurencijos taryba. Prekybos tinklai buvo steigiami strategiškai patogiose vietose. Ir atsitiko taip, kad iš tikrųjų smulkiajam verslui susidarė prastos konkurencinės sąlygos.
G. Jakavonis: Gerbiamas Rimantai, norėjau jums pačiam pirmam užduoti klausimą. Tai ar žemdirbiai brangina savo produkciją? Ar kainų kilimas priklauso labiau nuo jūsų, ar kokių kitų sąlygų?
R. Krasuckis: Klausimas ganėtinai suktas. Kainų nustatymas – jokiu būdu ne ministerijos kompetencija. Pasaulyje yra laisvoji rinka ir mūsų žaliavinės produkcijos kainos susijusios su pasaulinėmis, su Europos rinkomis. Žemdirbys gali nustatyti ir dešimties litų bulvės kainą, bet jeigu jos niekas nepirks, jokio kainos nustatymo čia nėra. Iš tikrųjų iš 2,7 mln. hektarų žemdirbiai sukuria ganėtinai daug produkcijos: ir grūdų perteklių, ir pieno, pakankamai galvijienos. Šiek tiek trūksta kiaulienos ir paukštienos, jų reikia dar įsivežti iš kitų šalių. Tačiau sakyti, kad kainos kyla dėl žemdirbių kaltės, jokiu būdu nereikėtų. Kainos rinkoje klostosi taip, kaip klostosi. Pasaulyje taip pat matyti visų prekių kainų didėjimo tendencija. Aname šimtmetyje už dolerį, svarą ar markę buvo galima nusipirkti vienokį prekių kiekį, dabar yra kitaip. Turime kalbėti apie bendrą kontekstą. Manau, būna kainų kilimo atvejų, bet jei sumažėja paklausa, vėl jos nusileidžia. Ir dabar taip pat bus.
G. Jakavonis: Rolandai, gerbiamas Rimantas kalbėjo apie pasaulines tendencijas, pasaulines kainas, na, bet Lietuvoje, paveiktoje krizės, pasakyčiau, dar labai toli iki pasaulinių algų.
R. Paulauskas: Kaip paprastam duonos valgytojui man irgi įdomu, kodėl kyla kainos. Pastaruosius keliolika metų nieko neveikiu, kaip tik domiuosi, kokie dėsniai veikia ekonomiką. Sukonkretinsiu jūsų teorinius apibendrinimus. Mano akimis žiūrint, kainų kilimas nulemtas pirmiausia situacinių reiškinių. Pavyzdžiui, Rusija šiuo metu pasaulyje yra trečia grūdų eksportuotoja ir dėl sausros nutraukė jų eksportą. Tai natūraliai atsiliepė grūdų kainoms. Mūsų ūkininkas gi neparduos pigiau, jei jis gali parduoti brangiau. Kitas dalykas – šiuo metu kapitalizmas jau yra ne gamybinis, o finansinis. Yra spekuliacinis kapitalas ir žiūrima, kur investuoti perteklinius pinigus. Sakykim, pasaulyje susidarė grūdų trūkumas, tuomet į šią sritį investuojamas spekuliacinis kapitalas ir taip dirbtinai dar padidinamos kainos. Kad lengviau būtų suprasti, prisiminkite, kiek buvo pakilusi naftos kaina prieš porą metų. 150 dolerių! Ir staiga per porą savaičių ji tris kartus nukrito. Tai geriausias įrodymas, kad ta kaina nebuvo paremta jokiais vartojimo poreikiais, ji buvo grynai spekuliacinė. Kitas dalykas, mes esame bendroje Europos ekonominėje erdvėje, o ji yra pasaulio. Tai ar įsivaizduojate, kad Lietuvoje viskas gali būti pigiau, jei Vakarų Europoje viskas dar brangiau nei pas mus? Dėl prekybos centrų – vėlgi tas pats. Šitas duonos valgytojas sakė nestatyti prekybos centrų miestų centruose, mažuose miesteliuose, nes jie numarins visą verslą. Kas tada tai girdėjo? Prekybos centrai patys savaime neužkelia kainų. Maža parduotuvė negalės jums pigiau parduoti. Bet jų atėjimas sužlugdė smulkųjį, šeiminį verslą, sunaikino galybę darbo vietų. Prekybos centrai perka produkciją pasaulinėmis kainomis ir gali pardavinėti Lietuvoje ją šiek tiek pigiau nei Prancūzijoje, Šveicarijoje tik dėl to, kad pas mus mažesnės kasininkų algos, šiek tiek mažiau kainuoja elektra, kuras, mažesni mokesčiai. Tik dėl to. O ką mes padarėme? Uždarome Ignalinos atominę elektrinę, padidiname elektros kainas ir norime, kad pas mus maistas nebrangtų.
G. Jakavonis: Šiuo metu į šią diskusiją yra įsitraukę aukščiausi valstybės pareigūnai. Yra ir tam tikrų prezidentės siūlymų. Kalbama apie kainų reguliavimo galimybę. Ar toks dalykas apskritai įmanomas ir reikalingas šioje srityje?
K. Prunskienė: Jei norėčiau įtikti daugumai žmonių, nes jie visi yra vartotojai, sakyčiau, kad būtina mažinti kainas valstybinėmis priemonėmis. Tačiau yra labai ryškus skirtumas tarp dabartinės situacijos ir 1991 metų. Tada dar buvo ne rinkos ekonomikos sąlygos, veikė valstybinės įmonės. Dabar situacija kita, bet šiokių tokių galimybių yra. Pavyzdžiui, per PVM lygį būtų galima sudaryti palankesnes verslo sąlygas. Netgi tiesioginės išmokos, kurių per milijardą gauna mūsų žemdirbiai, taip pat šiek tiek veikia žemdirbių produkcijos kainas, nes dalį produkto gamybos išlaidų gali dengti ne kainos, o tos subsidijos, kurios mokamos už hektarą. Eksporto subsidijos, sakyčiau, nemažina kainų. Remiant eksportą, neišvengiamai sumažėja pasiūla vidaus rinkoje. Ir čia reikia žiūrėti, kiek tuo instrumentu naudotis. Žemės ūkio ministerijos, pati puikiai žinau, galimybės yra ribotos, nes ministerijos misija šiandien yra reguliuoti tą sektorių nuo lauko iki gatavo produkto pateikimo rinkai, įskaitant ir eksportą. O ministerijai didžiausią poveikį daro patys aktyviausi žemės ūkio produktų gamintojai, susivieniję į daugybę organizacijų. Jie reikalauja, kad Žemės ūkio ministerija būtų jų pusėje. Aš stengiausi subalansuoti visą sektorių ir nepamiršti vartotojų. Jeigu rūpinamasi, kad gerai uždirbtų visos gamybinės grandys, tai neišvengiamai atsiliepia ir vartotojų kišenei. Todėl valstybė, visos institucijos, iš jų ir Konkurencijos taryba, Žemės ūkio ministerija, turi matyti ne tik gamybinę grandį nuo lauko iki prekystalio, bet pirmiausia daugumos, t.y. vartotojų, interesą. Kad vartotojai galėtų įpirkti būtiniausius maisto produktus – tai jau politinė ir visuomeninė, ir humaniškoji, ir netgi krikščioniškoji misija.
G. Jakavonis: Turime ir ministerijos atstovą. Aš, kaip eilinis kasdienių maisto produktų vartotojas, užduosiu tą patį klausimą. Ar jūs galite kaip nors paveikti situaciją?
R. Krasuckis: Čia elementari aritmetika ir logika. Manau, jeigu taip būtų daroma, be jokios abejonės, turi būti sukurtas naujas kompensavimo mechanizmas. Taip paprastai nustatyti tam tikrą pardavimo kainą, nevertinant, kokia yra gamybos savikaina, kokios išlaidos, manau, negalima.
K. Prunskienė: Norėčiau įsiterpti – labai svarbus dalykas. Buvo kalbama apie kompensacijas tiems, kurių kainos apribojamos. Prisiminkime 2002–uosius, kai ministru buvo Jeronimas Kraujelis. Su Vyriausybe buvo priimtas sprendimas neleisti žemdirbiams mokėti mažesnę kainą, nei kad buvo ankstesniais metais. Kaina buvo 30 centų už litrą (28,58 lito), šiandieniu požiūriu, tai itin maža kaina. Kas atsitiko? Buvo paduota į teismą. Vykstančią bylą, po kelerių metų atėjusi, dar aš radau. Byla tęsėsi, ministerija neatsitraukė, nekapituliavo, atstovavo priimtai valstybės pozicijai. Galiausiai teko sumokėti 10 milijonų litų baudą. Štai kuo baigėsi bandymas nustatyti kainas Vyriausybės lygiu.
G. Jakavonis: Gerbiamas Albertai, jums tas pats klausimas. Kaip supratau, kištis į gamintojų reikalus būtų gana sudėtingas procesas. Ar matote kokią galimybę įsikišti būtent antrame etape – per perdirbėjus, prekybininkus?
A. Gapšys: Jeigu pradėsime reguliuoti kainas, rinkos principus iš esmės keisime kokiais kitais socialiniais aspektais ir rinką dar labiau iškreipsime. Šiuo atveju tas nustatymas bus tik epizodinis, o kainos ateityje turės būti tokio lygio, kokios dabar yra arba kokios dar gali būti. Sutinku, spekuliacija grūdais vyksta. Tačiau mes puikiai matome, kad pieno supirkimo kainos priklausomos nuo pieno suvartojimo pasaulyje. Spekuliacija to jau nelabai galima įvardyti. Aišku, yra daugybė rinkos reguliavimo priemonių. Viena, kaip ir ponia Kazimiera minėjo, tai PVM mažinimas. Mes dabar esame tarp didžiausią PVM taikančių šalių, tik danai taiko didesnį PVM nei mes. Tai lemia kainų augimą. Bet ar PVM padės sumažinti kainas, aš labai abejočiau. Puikiai matome, grūdų kainos sumažėjo perpus, duonos kainos nesumažėjo. Kokia tikimybė, kad sumažinus PVM sumažės produktų kainos? Perdirbėjai, prekybininkai prisibijo kainų kilimo, gali kainas kelti po vieną procentą, ir niekas nepastebės, nes niekas to neanalizuoja, mato tik pirkėjas, nuėjęs pirkti produktų, ir šiek tiek mes matome analizuodami. Bet tai ir viskas.
G. Jakavonis: Gerbiama Palmira, leiskite ir jums užduoti klausimą dėl valstybės reguliavimo. Sakykime, jūs padarote tyrimą ir pamatote, kad didieji prekybos tinklai ar perdirbėjai susitarę kažką daro labai blogai. Kokie jūsų veiksmai?
P. Kvietkauskienė: Taip įmanoma įrodyti, jei yra tam tikrų konkurencijos pažeidimų. Tai yra daroma. Pirmiausia didelę įtaką kainoms turėtų konkurencijos skatinimas, galimų konkurencijos pažeidimų išaiškinimas. Slaptus susitarimus labai sudėtinga išaiškinti. Tačiau labai svarbu, kad tai suprastų ne tik Konkurencijos taryba, kuri aiškinasi, bet ir patys ūkio subjektai, nes nesąžiningi veiksmai trukdo ir patiems jiems konkuruoti, parduoti savo produkciją, kartu kenkia ir vartotojams. Prieš kurį laiką Konkurencijos taryba gaudavo nemažai gamintojų ir tiekėjų nusiskundimų dėl prekybos tinklų spaudimo jų atžvilgiu ir panašiai. Buvo imtasi priemonių. Buvo priimtas Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kuris kaip tik sudaro galimybes Konkurencijos tarybai tuos pažeidimus išaiškinti. Nuo praėjusių metų balandžio, kai įsigaliojo įstatymas, Konkurencijos taryba, deja,dar negavo nė vieno skundo. Ką tai reikštų? Kad tarp gamybininkų, tiekėjų ir prekybos tinklų labai puikūs santykiai. Taip tikrai nėra. Jeigu patys ūkio subjektai nesistengia padėti Konkurencijos tarybai aiškintis galimus konkurencijos pažeidimus, kodėl reikalaujama, kad pati institucija įžvelgtų įvairius galimų pažeidimų aspektus?
G. Jakavonis: Rolandai, tavo apibendrinimas. Ar įmanoma svarstyti sureguliavimą?
R. Paulauskas: Galvokime logiškai. Mes pradedame reguliuoti kainas. Ar galima tai padaryti nereguliuojant muito, nekontroliuojant savo sienų? O nei vieno, nei kito šiandien mes negalime padaryti. Tai bus ta pati situacija, kaip 1990 metų pabaigoje. Arba neapsimokės čia pardavinėti, kokių nors prekių prekybininkams neatveš, arba tiems, kurie čia gamina, neapsimokės parduoti. Jeigu mes sienų nekontroliuosime, jie parduos tą prekę kitur. Tačiau mes užmirštame vieną fundamentalų dalyką – maisto produktai juk finansuojami. Pusė Europos Sąjungos biudžeto yra skiriama maisto produktams dotuoti. Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia? Jeigu to nebūtų, jie kainuotų kur kas daugiau. Kodėl buvo įmanomas šis dotavimas? Todėl, kad buvo be saiko emituojami pinigai. Tiek Lietuva, tiek Vakarų Europa gyvena skolon. Vien palūkanoms jau reikia Lietuvoje 15–20 proc. biudžeto, o Vakarų Europoje – ir daugiau. Į rinką ateina niekuo nepadengti pinigai. Jie savaime jau kelia prekių kainas pasauliniu mastu. Mes aimanuojame Lietuvoje, kad pas mus blogėja gyvenimas. Ar jūs įsivaizduojate, ką reiškia per dvejus metus A.Kubiliaus padvigubinta valstybės skola? Iš kur paimsime tuos pinigus? Kalbėti šiandien reikia jau ne apie tai, ką daryti, kad gyvenimas gerėtų, bet ką daryti, kad jis per daug nepablogėtų. Prezidentės vietoje šiandien stengčiausi ne reguliuoti kainas ten, kur jų neįmanoma sureguliuoti, o pabandyti sumažinti žmonėms dujų, šilumos, elektros, vandens kainas, kur yra monopolinės rinkos, kur valstybė daugiausia kontroliuoja situaciją ir kur algos yra kelis kartus didesnės nei pačios prezidentės. Tuomet ne taip skaudžiai bus justi kainų kilimas ten, kur jis mūsų labai sunkiai kontroliuojamas.
G. Jakavonis: Gerbiama profesore, Rolandas minėjo, kad per dvejus metus mūsų valstybės skola išaugo net du kartus, tuo pačiu metu girdime lyg ir siūlymą, jeigu teisingai supratau, įvesti valstybinį reguliavimą, tačiau kartu matome, kad nėra priemonių. Ką siūlote?
K. Prunskienė: Manyčiau, politikams dera kalbėti su visuomene atvirai, realistiškai ir jokiu būdu nereikia mulkinti žmonių žadant arba siūlant padaryti tai, ko nepavyko arba kas jei pavyks, tai tik laikinai. Kas yra brangu ir kas pigu, labai priklauso ne tik nuo pačių kainų lygio, bet ir nuo gaunamų pajamų, o jos šiuo metu nepaliaujamai mažėja. Daugeliui gyventojų tai yra labai skaudu. Nemanau, kad aimanuoja tie, kurie uždirba dešimtimis tūkstančių ar dar daugiau, o tikrai skaudu tiems, kurie šiandien yra netekę darbo. Reikia kurti daugiau darbo vietų. Šiandien matome, kad beveik per dvejus metus valstybės biudžetas sumažėjo trečdaliu, joks Europos biudžetas negali kompensuoti šito sumažėjimo ir juo labiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Paskolas, kaip teisingai kalbėjo kolega Rolandas, tenka dengti labai sunkiomis sąlygomis, reikia mokėti didžiules palūkanas. O palūkanas Lietuva turės sumokėti pačias didžiausias, kokias tik sugebėjo išspausti kreditoriai. Šito galima buvo išvengti. Pavyzdžiui, Latvijai tas krūvis kur kas mažesnis, o socialinės pasekmės tikrai ne skaudesnės, nes ji skolinosi pigiau iš Tarptautino valiutos fondo. Yra daug dalykų, kur Vyriausybė gali būti aktyvesnė, jeigu gebėtų geriau orientuotis gyvenimo realybėje ir taip pat ekonomikos srityje.
G. Jakavonis: Rimantai, jūs gynėte žemės ūkio produktų gamintojų poziciją. Jiems visada yra geriau nei man, vartotojui, kuris susiduria su brangesnėmis kainomis. Kaip rasti balansą, kad ir jiems būtų gerai, ir man kaina nedidelė?
R. Krasuckis: Lietuva – agrarinė šalis. Nesinorėtų, kad grįžtume į praeito šimtmečio pradžią, kai natūrinis ūkis maitino didelę dalį Lietuvos žmonių. Manau, jei būtų nutarta, kad reikia kaip nors reguliuoti, nesureguliuokime taip, kad nebebus kam auginti grūdo ar gyvulio. Rinka geriausiai sureguliuos šiuos dalykus. Lietuvos žemdirbys pereina į kitą technologinį lygį. Ir ta parama, kuri suteikta investicinėmis priemonėmis, tiesioginėmis išmokomis, kaip ir sudaro sąlygas pirminę žemės ūkio produkciją parduoti pigiau. Žinoma, ne kiekvienas vartotojas nori nusipirkti grūdą arba neperdirbtą pieną, arba tiesiog gyvą kiaulę ir ją pasiskerdęs vartoti. Tų priemonių yra visokių. Tai ir smulkios įmonės, ir perdirbimas ūkininko ūkyje, galbūt eliminuojant tam tikrus tarpininkus. Tai nėra modernus kelias. Specializacija kuria gerokai pigesnes prekes. Kainų svyravimas, iš dalies spekuliacinis, bėgant laikui, turėtų stabilizuotis.
R. Paulauskas: Pasaulis gyvena infliacijos sąlygomis. Yra pinigų perteklius ir pinigai emituoti be padengimo. Tai neišvengiamai turi kelti kainas. Pirmiausia reikėtų apsispręsti Vyriausybei, valdžiai, elitui apskritai, ar toks gyvenimas skolon iš viso įmanomas. Aš sau atsakau, kad jis priėjo savo fizinių galimybių ribą. Biudžete nėra pinigų palūkanoms mokėti. Dėl to gyvenimas ne tik kad negerės, jis kiekvieną dieną blogės. O didžioji dalis mūsų valdžios elito vis dar įsivaizduoja, kad krizė tuoj pasibaigs, nors nė viena jos priežasčių dar nepanaikinta. Valstybių skolos tik auga. Aš tikėjausi, kad prezidentė, užuot šnekėjusi apie kainų reguliavimą ten, kur labai sunku tai padaryti, padės mums pakovoti dėl Ignalinos atominės elektrinės. O ką ji pasakė? Man negaila. Gyvenimas visuomenę baudžia už tokius dalykus. Tai, ką mes galime reguliuoti, yra šiluma, elektra. O kas dabar daroma? Vėl bus sukurti ar kam nors parduoti energetiniai monstrai, kad bandytume statyti atominę elektrinę, kurią turėdami uždarėme. Išleisime krūvą pinigų, atiduosime privatininkams energetikos sektorių, kuriame galima reguliuoti kainas, algas ir apskritai nesiekti pelno. Tai turėtų būti šiuo sunkiu laikotarpiu ne pelno siekiančios organizacijos. Tik taip galima rasti lėšų.
Parengė Janina GRIGAITYTĖ
