Valdžios rezidencijas supančią teritoriją sostinės Turniškių rajone ir sovietmečiu saugojo ne vienas pareigūnas.
Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir premjerą Andrių Kubilių bei kitus klientus saugantis Vadovybės apsaugos departamentas (VAD) kerta mišką ir statosi papildomas tvoras. Kai kurie sovietinės nomenklatūros veikėjai teigia, jog sovietinės okupacijos laikais niekas nieko beveik nesaugojo.
Į šiuos ir panašius triukšmus sureagavo redakcijai žinomas sovietmečio laikų pareigūnas, saugojęs Turniškių ponus, anuomet vadintus „draugais“ 1986–1989 metais.
– Kiek pareigūnų saugojo Turniškes anais laikais? Dabar imama teigti, kad būdelėje tesėdėjo vienas milicininkas ir niekas daugiau niekuo nesurūpino. Ar tai tiesa?
– Absurdas. Saugojo nuolat vien iš milicijos (taip sovietai vadino policiją, – „Balsas.lt“) keturi žmonės. Prie pagrindinių vartų budėjo žmogus ir buvo dar pamainos vyresnysis. Tai jau du. Dar buvo viena būdelė prie atsarginio išvažiavimo ir dar viena šalia krašto link upės.
– Kiek arti prileisdavote žmones iki saugokos teritorijos?
– Apie dešimt ar penkiolika metrų iki tvoros. Tvoras puikiai matydavome per visą perimetrą.
– Ar buvo incidentų, kad tektų ką nors varyti?
– Taip. Vaikėme grybautojus. Grybų prisirinkdavo ir tie, kurie ten budėdavo. Net užtvertoj teritorijoj.
– Ir Tamsta?
– Taip. Ką čia slėpti. Naktį būdavo išeini ir šienauji.
– Gerai – grybai grybais, o rimtų incidentų yra buvę? Kad kas liptų per tvorą, kėsintųsi ir pan.?
– Ne. Aplinkiniai, kurie ten gyveno, buvo įspėti.
– Budėjimas vyko tik vasarą? Kai kurie buvę nomenklatūrininkai teigia, jog tai tik vasaros rezidencija.
– Nesąmonė. Budėjimas vyko ištisus metus.
– Ar būdavo pasikeitimų, kai atvykdavo užsienio arba „užsienio“ svečiai?
– Režimas likdavo tas pats, tik būdavo skiriamas vienas papildomas žmogus, kuris vaikščiojo po teritoriją. Čia iš milicijos pusės. Dėl saugumiečių (KGB) – atskira tema. Pirmąjį ir antrąjį sekretorių paprastai saugojo po vieną žmogų iš ten. Jie ten savaip keisdavosi, bet būdavo nuolat. Apie incidento užuomazgas paprastai pirmiausiai pranešdavo mūsų padalinio vyresniajam, o paskui KGB.
– Kaip tas dalinys vadinosi?
– „Atskirasis milicijos bataljonas Tarybų partinių organų apsaugai prie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vidaus reikalų ministerijos“.
– Patekti į tą padalinį, kad saugotum aną valdžią, buvo sudėtinga?
– Pakankamai taip. Tris mėnesius, padavus pareiškimą, vykdavo tikrinimas. Vienas iš kriterijų buvo atitarnavimas sovietų kariuomenėje ir nepriekaištinga reputacija iš ten. Tikrinamas buvo ne tik paties kandidato, bet ir jo artimųjų, giminių potencialus lojalumas. Tuo užsiėmė KGB. Jie eidavo ne tai kad tik į butą pas tavo artimuosius, bet ir pas jų kaimynus. Klausdavo net apie tikybą, aiškinosi apie lojalumą sovietų valdžiai. Net „švogeriniai“ santykiai nelabai galiojo.
– O saugomieji objektai nelipo per tvoras, neišdykavo? Nėra paslaptis, kad baliai būdavo linksmi.
– Pirmąjį ir antrąjį sekretorių ribojo ne tik tvora, bet ir asmens sargybiniai.
– Ar nesate gavę egzotiškų užduočių – atgabenti butelį ir pan.?
– Mums to nereikėjo. Tam ponai turėjo savo vairuotojus. Jei buvo juntama, kad artėja vakarėlis, tai būdavo atsivežama iš Ministrų tarybos (dabartinė Užsienio reikalų ministerija, – „Balsas.lt“) ar Partijos centro komiteto (Vyriausybė, – „Balsas.lt“), ar Aukščiausiosios tarybos (Seimo, – „Balsas.lt“) specialiųjų parduotuvių.
– O Turniškių specialiojoje parduotuvėje, ten dirbdamas, galėjote ką pirkti?
– Ne, nors žinojome, kad ji yra ir kur. Mes galėjome kartą per mėnesį apsipirkti vienoje iš anksčiau minėtų specialiųjų parduotuvių.
– Ar ten buvo ko nors, ko nebuvo paprastiems mirtingiesiems sovietų gyventojams skirtuose prekybos taškuose?
– Žinoma. Pagal to meto aktualijas ten buvo rojus. Tirpi kava, indiška kava, šprotai, žalieji žirneliai, majonezas, net tualetinis popierius – viskas, ko nebuvo eilinių parduotuvių vitrinose – ten egzistavo ir nebuvo jokios stokos. Pridėsiu ir tai, kad jokie „Žiguliukai“, paskyrų kurioms žmonės laukdavo ilgus metus, ar „Zaporožiečiai“ su kuriais būdavo taip pat, į teritoriją neatvažiuodavo. Mačiau daugiausia juodas 24 „Volgas“. Na dar „Čaikų“ pasitaikydavo (Sovietinės limuzinų klasės automobiliai, - „Balsas.lt). Žmonas vežiojo atskiros mašinos, o žurnalistus leisdavo tik ypatingomis progomis.
– Ką nors išskirtinio, kalbant apie saugotus asmenis, atsimenate?
– Galiu paliudyti, nors gal kas jau ir skelbė, kad II-asis sekretorius Nikolajus Dybenko (II-uosius iki pat Agimimo laikotarpio skirdavo Maskva, – „Balsas.lt), sužinojęs apie savo išvykimą į Mozambiką, viešai rėkavo, kad nori atsisveikinimui ap*** ti lietuvišką beržą. Pats sukliudžiau perlipti tvorą, nes buvo įkaušęs ir galėjo užsigauti.
