Evelina MALIAUSKAITĖ
Ne paslaptis, kad nė vienas negalime pasirinkti, kokioje šeimoje gimti ir augti. Gaila, bet kai kuriems vaikams pasiseka mažiau ir jie auga socialinių problemų turinčiose šeimose. Liūdna, kai tėvai neparuošia savo vaikų gyvenimui, tinkamai jais nesirūpina, neugdo didžiųjų vertybių.
Nors dažnai pasitaiko, kad vaikystėje nemokyti gyventi vaikai ateityje nuseka tėvų pėdomis ir patys pasirenką „kitokį“gyvenimo būdą, tačiau tai nėra taisyklė. Apie sunkią vaikystę ir didžiules pastangas kabinantis į gyvenimą mums sutiko papasakoti Natkiškiuose gyvenanti Rita. Iš tiesų Rita ir jos seserys bei brolis – puikus pavyzdys, kaip reikia iš paskutiniųjų stengtis susikurti kuo geresnį gyvenimą, nors vaikystėje tėvų meilės ir rūpesčio tikrai trūko. Vaikystė senokai praėjo, bet dar ir dabar prisimindama tas liūdnas akimirkas Rita pratrūksta ašaromis.
Tikros vaikystės neturėjo
Ritai, Rasai, Tomui ir Aušrai neteko patirti tikrų vaikystės džiaugsmų. Apie iškylas su tėvais, žaidimus, tėvų pagalbą ruošiant pamokas ir kitus gerus dalykus jie vaikystėje galėjo tik pasvajoti – didžiausi džiaugsmai būdavo dienos, kai mama negerdavo ir namuose būdavo ką valgyti. „Atsimenu, kai dar visai mažiukai buvome, tėvai išeidavo ir negrįždavo kelias paras, o mes verkdavome, šaukdavome prie langų sustoję, kad mama ir tėtis grįžtų“, – apsipylusi ašaromis pasakojo Rita. Kai pradėjo Rita lankyti mokyklą, kaskart grįždama 5 kilometrus pėščiomis namo mintyse spėliodavo, ko laukti sugrįžus. „Ar mama šiandien bus blaiva, ar ne? Ar namie bus ką valgyti?“, – klausdavo savęs Rita. Kartu su sese Rasa ji augindavo mažesnį brolį Tomą ir sesę Aušrą – tėvams buvo svarbiau taurelę kilnoti, nei vaikais rūpintis. Nerūpėjo jiems ir tai, ar vaikai lanko mokyklą, ar gerai mokosi, kaip jiems sekasi su bendraklasiais sutarti. Tad teko vaikams savarankiškai stengtis vienas kitam padėti.„Tėvelis dar kartais rūpindavosi mumis, geras žmogus buvo, tik irgi išgerti mėgo. O mamai visai nerūpėdavome“, – guodėsi Rita. Kadangi jų niekas nežiūrėjo, galėjo kur norėjo eiti, tad prasidėjo ir pamokų praleidinėjimai, o tai pastebėję mokyklos darbuotojai susirūpino. „Jau turėjo mus išvežti į vaikų namus, bet tėčiui pagailo mūsų. Tad susodino visus į traktorių ir išvežė į Natkiškius pas savo mamą. Bet čia visi kartu augti negalėjome, mat močiutei sunku keturis vaikus išauginti buvo. Tad Tomas iškeliavo pas tėvo seserį į Rusnę, ten ir mokyklą baigė. Jauniausiąją Aušrą kita tėvo sesuo užaugino. Aš ir Rasa likome pas močiutę“, – pasakojo Rita. Turbūt dėl to, kad visad kartu buvo ir vienas kitą palaikė, sesės dabar itin artimos, visad susitinka, šiltai bendrauja. Žinoma, visų keturių santykiai glaudūs – gi tiek kartu išgyveno, juk vaikystėje tik vienas kitą teturėjo.
Teko išgyventi ir skaudžią netektį
Ritos sesei Rasai gyvenimas klostėsi itin sudėtingai – ne tik vaikystė buvo skaudi, bet ir tolimesni gyvenimo mesti iššūkiai buvo nelengvi. Taip jau susiklostė, matyt, dėl to, jog neteko Rasai augti normalioje šeimoje, ji pati savąją sukūrė labai anksti. Dar būdama paauglė, 16 metų ji kartu su savo mylimuoju Žydrūnu susilaukė dukrelės. Nors poros santykiai ir nebuvo patys geriausi – būdavo ir itin smarkių konfliktų – bet Rasa labai mylėjo savo gyvenimo draugą. Nežinia kodėl Žydrūnas taip nusprendė užbaigti gyvenimą, bet visai netikėtai jis nusižudė, ant kaklo užsinėręs virvę. Galbūt jo tokį netikėtą sprendimą būtų pakeitusi žinia, kad Rasa laukiasi jų antro vaikelio, bet, deja, ir pati Rasa to tada dar nežinojo. Nors ir pati nutuokė, kaip nelengva jai bus vienai auginti du vaikelius, bet vis tiek nusprendė gimdyti – susilaukė sūnaus. Beje, labai panašaus į tėvą. Ir tėčio vardą sūneliui Rasa uždėjo. Sunku buvo vienai Rasai vaikelius auginti, bet, laimei, ji sutiko antrąjį širdies draugą, su kuriuo ji susilaukė ir dar vieno vaikelio. „Geras Rasos antrasis vyras. Ir ją, ir vaikus myli. Abu kabinasi į gyvenimą kaip tik sugeba. Rasa, nors ir nėra tų pinigų tiek daug, bet vaikus visad lepina, iš paskutiniųjų stengiasi jiems viską duoti – jie visada išpuošti, gražūs“, – pasakojo Rasos sesuo Rita.
Meilei sukliudė sunki liga
Ritos brolis Tomas šiuo metu laimės, kaip ir daugelis lietuvių, ieško užsienyje. Priešingai nei seserys, matyt, vedamas vyriškų ambicijų, savo mamos, kuri vaikystėje toli gražu nelepino savo vaikų, nenori net akyse matyti. Ir jam gyvenimas nebuvo „rožėmis klotas“. Nors vyrui liūdnas vaikystės akimirkas leido užmiršti užgimusi stipri meilė draugei, bet ir čia gyvenimas vėl „pakišo koją“. Ne tas žodis „pakišo“ – tiesiog sužlugdė visas kartu su mylimąja susikurtas svajones. Sunki liga – galvoje atsiradęs auglys – atėmė Tomo draugei gyvybę. Nors jau nemažai laiko praėjo, bet Tomas vis dar tebėra vienišas, mat niekaip savo mylimosios pamiršti negali ir nei jokia kita mergina jam josios neatstoja. Kadangi jo draugės tėvams ji buvo vienintelė dukra, tad dabar Tomu jie rūpinasi kaip savo sūnumi. Taip ir Tomui, ir jo draugės tėvams lengviau. Tomas ir toliau gyvena užsienyje, dirba – atrodo, vėl nuo pradžių gyvenimą kuriasi. Ir jauniausiąjai sesei Tomas padėjo atsistoti ant kojų, mat ir jos gyvenimas buvo nelengvas. Aušra dar visai jauna daug dirbo ir į užsienį išvykus kuriam laikui buvo uždarbiauti, tad susitaupė nemažą sumą pinigų. Vėliau ir vyrą sutiko, susituokė, kartu nuomavosi pastogę. Deja, Aušra nesitikėjo, kad mylimam vyrui iš jos tik turto reikia. Ilgainiui viskas ėmė blogėti, vyras Aušros sukauptą turtą iššvaistė, tad pora po ilgų ginčų išsiskyrė. Sunku Aušrai buvo vėl kabintis į gyvenimą, tad ją brolis Tomas išsivežė pas save į Angliją. Ten dabar ir ji gyvenimą iš naujo kuriasi.
Nors galėjo nueiti šunkeliais, to nepadarė
Rita jau netrukus bus diplomuota moteris ir tikrai ne tėvų paskatinta. „Mes galėjome eiti kur tik norėjome, niekas mūsų neprižiūrėjo. Ir mokyklos galėjome nelankyti, nes tėvams tai visai nerūpėjo“, – sakė Rita. Tačiau sekti tėvų pėdomis anaiptol Rita tikrai nenorėjo. Tad visais būdais stengėsi baigti mokyklą ir įgyti vidurinį išsilavinimą. Ritai pasisekė, kad sutiko gerą vyrą Rolandą. Pora dabar jau neužilgo švęs savo 20-ąjį jubiliejų – tiek laiko jie jau yra drauge. „Mums labai daug padėjo Rolando tėvai. Pas juos iš pradžių ir gyvenome. Nežinau, gal dėl to, kad vaikystėje nežinojau, kokia turi būti normali šeima, bet mane labai traukdavo prie Rolando tėvų būti – jie tokia graži šeima, tvarkingi, rūpestingi“, – pasakojo Rita. Pora kartu susilaukė jau trijų vaikų, kurių vaikystė kur kas geresnė nei Ritos ir jos sesių bei brolio. Dabar jau ir namą savo šeima turi, ir gyvulius augina. Ieškodama darbo Rita užklydo į Pagėgių socialinių paslaugų centrą. Čia ją sutiko centro direktorė Nijolė Kovaliova, kuri moteriai pasiūlė ne tik darbą, bet ir mokslo aukštumų siekti paskatino. Tad Rita įstojo į kolegiją Klaipėdoje. Dabar Rita dirba socialinės darbuotojos padėjėja iki pietų, o popiet dirba su vaikų dienos centrą lankančiais mažaisiais.
Mama vis tiek yra mama
„Kad ir kokia buvo skaudi vaikystė, ir nors mamai nerūpėjome, bet mama vis tiek lieka mama“, – sakė Rita. Nors keturis vaikus į pasaulį išleidusi moteris nuo pat jaunystės pasirinko „kitokį“ gyvenimo būdą ir pirmenybę teikė alkoholiui, o ne šeimai, tačiau Rita sakė, kad ant jos nepyksta. Iki pat šiol Ritos, Rasos, Tomo ir Aušros mama geria, neretai ją kaimo gyventojai ar pati Rita su Rasa traukia iš kokio griovio. „Dažnai būna, kad vaikai pareina ir sako, kad močiutė griovyje guli. Ir leki padėti jai. Parsivedu ją, išmaudau, valgyt duodu. Vis prašau, kad nebegertų, visaip bandau padėti, bet ji kitaip jau negali. Toks jos gyvenimo būdas“, – sakė Rita. Tėvas, deja, bet prieš 11 metų iškeliavo Anapilin. Nors ir jis nebuvo pats geriausias tėvas, bet mylėjo savo vaikus ir kiek sugebėjo, tiek rūpinosi.
Turbūt ne vienam iš mūsų yra tekę vaikystėje patirti vienokių ar kitokių skaudžių išgyvenimų. Ne kiekvienas turėjome rūpestingus, mylinčius tėvus. Kartais gyvenime užtenka tiek nedaug, kad žmogus paslystų ir nustotų siekti geresnio gyvenimo. Tačiau šios trys seserys ir brolis – puikus pavyzdys ir įrodymas, kad gyvenimą susikurti gali tik pats žmogus ir tik nuo jo pastangų, siekių ir tikslų priklauso, kokį gyvenimą jam teks nugyventi. Nors visiems keturiems gyvenimas metė didesnių ar mažesnių iššūkių, tačiau nė vienas jų nepasidavė ir nenuklydo tėvų pėdomis.
