Artėjant Tarptautinei dingusių vaikų dienai, Seime prisiminta, kad naujausiais duomenimis Lietuvoje be žinios yra dingę 3318 vaikų. Slogią statistiką dar labiau išryškina su Garliavos mergaite susiklosčiusi situacija, kuri, anot Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovės Onos Gustienės, atskleidė, kaip Lietuvoje yra vertinamas ir saugomas mažas vaikas.
Reikia elgtis oriai
„Derėtų oriai elgtis su vaikais, bet taip nėra. Matėme, kas vyko kovo 23 d. ir balandžio 17 d. Garliavoje. Toks „orus“ elgesys kaip tik sutapo su savaitės be patyčių renginiais. Skaudu, kad leidžiama įvykti tokiems dalykams. Būtų juokinga, jeigu nebūtų labai graudu“, – atviravo O. Gustienė.
Paramos centro vadovė užsiminė, kad praėjusiais metais dingusių vaikų skaičius dar buvo 2502. Tačiau pastaruoju metu jis šoktelėjo ir tokia liūdna tendencija tęsiasi jau keletą metų. „Ne tik šiemet čia viskas taip pasidarė. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės neveiklumas kelia nerimą. Edita Žiobienė tvirtino, kad visi dingę vaikai greičiausia išvykę iš Lietuvos, tačiau taip toli gražu nėra“, – pabrėžė O. Gustienė.
Anot jos, pastaruoju metu jau pripažįstama, kad vis dėlto tie vaikai yra dingę. Tačiau visuomenė yra klaidinama. Mat tie, kurie aiškinasi, kiek yra dingusių vaikų – dažniausia pateikia nevienodus skaičius.
Nelaimingiausi vaikai
O. Gustienė priminė vieną tyrimą, kuriame buvo juoda ant balto parašyta, kad Lietuvoje gyvena nelaimingiausi vaikai: „Jie neranda supratimo, pritarimo, užuojautos – eina iš namų, bėga į gatvę. Kas ketvirtas vaikas yra nors kartą pagalvojęs apie pabėgimą iš namų.“
Apie kokią vaiko gerovę gali būti kalbama, jei, anot Paramos centro vadovės, Lietuvoje išnaudojama 1 iš 4 mergaičių ir 1 iš 6 berniukų. „Niekas tokių skaičių nepaneigė. Tad kaip Lietuvoje gali būti laimingi vaikai. Pamatėme valstybės vardu vykdomą smurtą prieš vaiką. Padarė, o paaiškinti nepasivargino“, – pasakojo O. Gustienė.
Anot jos, kalbant apie dingusius vaikus, tėvai ne visada kreipiasi pagalbos į policiją. Yra visokių šeimų – ir asocialių, ir išvykstančių į užsienį. „Pasitaikė tokių atvejų, kai išsiveža paauglį vaiką į užsienį. Tačiau jis nesimoko ir auga svetur. Po kažkiek metų sugrįžta. Nei labas, nei viso gero“, – neatsakingu tėvų elgesiu piktinosi O. Gustienė.
Vaikų pabėgimo iš namų istorijos būna pačios įvairiausios. „Mažo žmogaus – didelės problemos. Vaikai jaučiasi nesuprasti. Kartą atėjo tėvas, kurio dukra tvirtindavo, kad vos sulauks pilnametystės, tada parodys, ką gali. Tėvas sakė, kad jai nieko netrūko, jai viskas buvo nupirkta, tad kodėl dukra taip elgiasi. Atsakiau – jai trūko dėmesio“, – tipišką atvejį paminėjo O. Gustienė.
Įtraukta nuo 2006-ųjų
Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos pirmininkė Vincė Vaidevutė-Margevičienė priminė, kad Tarptautinė dingusių vaikų diena pirmą kartą buvo paminėta 1983 metais, kai šešiametis berniukas dingo be pėdsakų.
„Nuo 2006 m. Seimas Tarptautinę be žinios dingusių vaikų dieną – gegužės 25-ąją – įtraukė į atmintinų dienų sąrašą. Tačiau problemų apstu iki šiol. Surasti nesimokančius vaikus yra per sudėtinga užduotis“, – pabrėžė V. V. Margevičienė.
