Dvidešimt keturios valandos per parą šalia pirmojo tautos išrinkto atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidento. Kai kurie asmens sargybiniai su Algirdu Brazausku praleido net daugiau laiko nei politiko artimieji.
Dainius Polanskis, Sigitas Kasperavičius, Ramūnas Adomavičius ir Sigitas Gudavičius - šie Vadovybės apsaugos departamento (VAD) karininkai buvo paskutiniai, stoję į garbės sargybą prie A.Brazausko karsto Prezidentūroje.
Sargybos ketvertas iki pat Antakalnio kapinių pėsčiomis lydėjo ir karinį lafetą, kuriuo į paskutinę žemišką kelionę buvo vežamas miręs prezidentas.
Po mirties praėjusį šeštadienį A.Brazausko kūną dvi dienas karininkai saugojo ir ligoninės morge, nes oficiali valstybės vadovo apsauga baigėsi tik karstą nuleidus į kapo duobę.
VAD kapitonas R.Adomavičius - vienas A.Brazausko asmens sargybinių komandos senbuvių. Nuo pat inauguracijos. Net septyniolika metų.
O būsimasis sargybinis svajojo tapti maisto pramonės technologinių linijų specialistu. Šio amato net mokėsi Kauno maisto pramonės technikume.
Vėliau R.Adomavičius ėmėsi studijų Vilniaus pedagoginiame institute, kurio studentai ir sudarė po 1990 metų kovo 11-osios pradėtos kurti šalies vadovų apsaugos tarnybos branduolį.
Šiltas ir nuoširdus
Paskutiniais mėnesiais, smarkiai pablogėjus A.Brazausko sveikatai, jo asmens sargybiniai kartais tapdavo ir slaugytojais.
“Prezidentas iki galo stengėsi ne tik kovoti su liga, bet ir kiek įmanoma viską padaryti pats, - pasakojo R.Adomavičius. - Tik tada, kai jautėsi labai silpnai, prašydavo mūsų pagalbos: kartais pakelti nuo kėdės, prilaikyti, kol jis bent minutę dvi pastovės. Prezidentas norėjo bent pastovėti, truputį pavaikščioti. Jam nepatiko nei nuolatinis gulėjimas, nei sėdėjimas.
Nuolat būdavome Turniškių rezidencijos viduje. Kartais vidury nakties prezidentas prašydavo pakviesti žmoną. Nenorėdavome žadinti ponios Kristinos, bet jis nenusileisdavo: “Man Kristę pakvieskite!" Tekdavo žadinti".
VAD karininkas A.Brazauską santūriai apibūdina dviem žodžiais: šiltas ir nuoširdus žmogus. Prezidentas supykdavo tik retkarčiais. Jeigu, pavyzdžiui, apsaugininkai netyčia prispausdavo limuzino durelėmis šalies vadovo paltą. Tas pyktis būdavo simbolinis - trukdavo tik tą akimirką.
A.Brazauskas nuo pat pirmos dienos, kai tik jam buvo pristatyti sargybiniai, suprato jiems patikėtą atsakomybę. Niekada neprieštaravo, jei apsauga pakeisdavo prezidento judėjimo viešumoje maršrutą.
Net per inauguraciją 1993-iaisiais, kai Arkikatedrą apjuosė piktų moterėlių būriai.
“Prisimenu, kad atvykę prie Katedros gavome duomenų apie galimus A.Brazausko, ką tik prisiekusio prezidento, užgauliojimus, - pasakojo R.Adomavičius. - Prezidentas tikrai neišsigando jam į bažnyčią kelią užtvėrusių moterėlių ir tikrai nespruko pro šonines duris. Tuo momentu šalies vadovui vadovavome mes - vedėme pro šonines bažnyčios duris. Bet kurios pasaulio šalies vadovo apsauga pasielgtų lygiai taip pat".
Susirengęs pabendrauti su tauta didesniame žmonių būryje, prezidentas apsaugininkų paprašydavo, kad jie leistų pasikalbėti ir jokiu būdu nestumdytų žmonių. Atsargiai elgtis su kokia močiute, jeigu ji emocijų apimta prišoks pasiguosti.
“Kartą ėjome per Kauno rotušės aikštę. Staiga prieš prezidentą puolė ant kelių kažkokios moterys ir, regis, jam vos ne už kojų čiumpa, dėkoja, - sakė VAD karininkas. - A.Brazauskas pats išsprendė “problemą" - paėmė ir pakėlė tas moterėles. Žmones labai veikė jo charizma. A.Brazauskas juos galėjo suvaldyti vien žvilgsniu.
Apie tą mes žinojome iš specialių paskaitų, bet kaip veikia žvilgsnis - matėme saugodami prezidentą. Jis tiesiog spinduliavo. Ir mes prezidentą dažnai suprasdavome vien iš akių kalbos. Jis mus - taip pat.
Prezidento niekada nereikėdavo skirti nuo jį aplipusių žmonių. Gal tik kai kuriais atvejais mandagiai įsikišdavome: kai koks paprastas žmogelis purto prezidento ranką jau trečią minutę ir, regis, niekada nebaigs sveikintis".
Medžioklėje - tyla
Kai A.Brazauskas išsirengdavo į medžioklę, stengtasi kartu siųsti ir medžiojančius apsaugininkus.
Sargybiniai nenorėdavo bokštelyje palikti vieno valstybės vadovo, jam primindavo apsaugos taisykles. A.Brazauskas kurį laiką stengdavosi “susitarti", tačiau vis tiek nusileisdavo sargybiniams. Ir iškart perspėdavo: “Na, gerai, lipk į viršų, bet turės stoti absoliuti tyla".
“Ir medžioklėje, ir kitose išvykose A.Brazauskas apsaugos vyrais rūpinosi kaip tėvas, - prisiminė R.Adomavičius. - Tik pamato mus ir klausia: ar jūs, vyrai, pavalgę? O gal sušalote? Ar turėsite kur miegoti?
Kai lydėdavome prezidentą poilsiauti į Nidą, visada pirmiausia klausdavo apie mūsų nakvynę. Ir dar primindavo: “Jeigu ką, tai galite apsistoti pas mane - rasiu, kur paguldyti". Ir rasdavo.
O kuriozų su nakvyne pasitaikydavo net ir per oficialius vizitus užsienyje. Vieno vizito organizatoriai nepasirūpino apsaugininkų nakvyne, tad pasirinkimas buvo vienas - visą naktį prasėdėti viešbučio koridoriuje. Tai sužinojęs A.Brazauskas nedvejodamas pakvietė į savo kelių kambarių prezidentinius apartamentus. Jis kitaip ir negalėjo pasielgti".
Gimtadienių dovanos
Kiekvieną kartą prisistačius naujam asmens sargybiniui, A.Brazauskas pats klausinėdavo apie žmogų - iš kur kilęs, ką nuveikė gyvenime. Ir stebuklingai atsimindavo kiekvieno jų gimimo, kitas svarbesnes datas.
Apsaugos karininkai iš prezidento sulaukdavo ir dovanų - gimimo dienos proga A.Brazauskas mėgdavo įteikti savo knygą, rašiklį ar laikrodį. Praėjusį pavasarį, jau sunkiai sirgdamas, valstybės vadovas prisiminė ir VAD 20-mečio jubiliejų.
A.Brazauskas žinojo visų apsaugininkų vardus. “Problemų" pasitaikydavo gal tik su Sigitais ar Ramūnais, nes kartais pamainoje su vienodais vardais dirbdavo ir po du. Šūktelėdavo “Sigi!" ir jie turėdavo mikliai suprasti, kurio jis ieško.
“Laisvesnę minutę jis domėjosi ir mūsų darbu, atlyginimais. Prasidėjus krizei net paklausė, kaip apkarpytos mūsų algos. “Ar daug nupjovė, ar užteks šeimynai išlaikyti?" - tiesiai paklausė", - sakė A.Brazausko sargybinis.
Važiuodamas tarnybiniu limuzinu A.Brazauskas dažniausiai skaitydavo. Dokumentus arba laikraščius. Pasirodo, prezidentas buvo bene geriausias spaudos kioskų klientas. Vos išvykęs iš Turniškių, valstybės vadovas dažnai stabdydavo kortežą prie pirmojo kiosko. “Vyrai, man nupirkite visus šios dienos laikraščius. Būtinai visus", - paprašydavo.
Prezidentas niekada nėra liepęs savo vairuotojui į susitikimą ar renginį lėkti viršijant greitį. R.Adomavičius sakė, kad turbūt todėl, jog A.Brazauskas buvo nepaprastai punktualus. Jei vėluodavo, tai vos pusę minutės.
Tarsi itališka šeima
Kai būdavo labai geros nuotaikos ir turėdavo laisvesnio laiko, prezidentas apsaugininkus po darbo pakviesdavo į namus arbatos.
“Žinojau, kad dirbu ne su A.Brazausku, o su istorija, todėl mandagiai bandydavau atsisakyti, o jis kviečia ir viskas. Tol, kol prikalbina, - šypsojosi karininkas. - Mes su kolegomis kartais net pajuokaudavome, kad prezidentas ir mes esame lyg kokia draugiška itališka šeima".
Šeimos nariai - VAD karininkai - pastebėjo, kad A.Brazauskas labai mėgo lankytis kanceliarinių prekių parduotuvėse. Atidžiai apžiūrėdavo rašiklius, gražesnes užrašų knygutes. Gal sau, o gal kam dovaną rinkdavo.
“Paprastiems žmonėms gal atrodo, kad prezidentai nesilanko parduotuvėse, - sakė R.Adomavičius. - O A.Brazauskas labai mėgo vieną didelį prekybos centrą Žirmūnuose. Jam pasirodžius, čia, žinoma, iškart kildavo sujudimas - žmonės prieidavo, kalbindavo, o jis - vienam, kitam ranką paspaudžia, pasikalba.
Neprisimenu, kad prezidentas parduotuvėje būtų pirkęs ikrų ar kokią lašišą. Jis buvo paprasto maisto mėgėjas. Ir visada nusipirkdavo savo vieną didžiausių skanėstų - grūdėtos varškės".
Prieš paskutinius Naujuosius metus vis rečiau iš namų išsiruošdavęs A.Brazauskas kartais savo sargybos paprašydavo pavežioti jį po Vilnių.
Prezidentas tada smalsiai klausdavo - kaip tas miestas atrodo, kaip žmonės gyvena? Labiausiai pageidavo, kad jį vežtų Konstitucijos ir Gedimino prospektais. Žiūrėdavo į miestą jau tik pro langą.
Raimundas Kairys - Vadovybės apsaugos departamento direktorius:
Prezidentui skiriama apsauga iki gyvos galvos. A.Brazauską mūsų žmonės oficialiai saugojo morge, lydėjo iki pat kapo duobės.
Tai - pirmas miręs mūsų saugomas asmuo.
Nors psichologinės paramos apsaugos karininkams nereikėjo, jie yra tam paruošti, psichologiškai stiprūs, tačiau tai vis tiek buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Yra pamąstymų, kad kai kurių žinių tokiais mirties atvejais mūsų asmens sargybiniams reikėtų daugiau. Kaip elgtis fiziškai, psichologiškai ir pan.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
