Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Laivadirbiai Juodkrantėje stato senovinį laivą kurėną, kuris bus pavadintas „Rėza“. Kur tik gali, elektrinių įrankių nenaudoja.
„Ne dėl vaizdo, bet dėl atsparumo medienos. Nes rankiniais įrankiais apdirbta mediena yra atsparesnė paviršiuje“, – sakė laivadirbys Saulius Sakalas.
Kurėnais šiais laikais yra vadinamos visos tradicinės plokščiadugnės Kuršių marių žvejų burvaltės. Jos šaltiniuose minimos jau XIV–XV amžiais, nors pats „kurėno“ pavadinimas susijęs su žvejybos įrankiu – kurėniniu tinklu. Mat buvo ir kiudelvaltės, bradinės, venterinės valtys – nors konstrukcija panaši, pavadinimą dažnai nulėmė tinklas, kuriuo žvejota.
„Paskutinis kurėnas Kuršių nerijoje buvo pastatytas prieš 35 metus, amžiną atilsį – Eduardo Jonušo. Pagal senus vokiškus brėžinius“, – aiškino kurėno „Rėza“ statybos iniciatorius Dominykas Chlebinskas.
Laivais gabendavo ne tik žmones
Kurėnai buvo tikri Kuršių marių darbiniai arkliai. Laivais ne tik žvejodavo, o ir gabendavo šieną, gyvulius bei prekes, plaukdavo net į pamaldas iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tradicinis kurėnas turėjo du stiebus – keliamos didžioji ir mažoji burės bei trikampė raginė burė, o tam tikromis žvejybos sąlygomis – dar ir ketvirtoji burė, vadinta bruma.
„Vienas stiebas didelis. Taip būna dar vienas mažas stiebukas, kuris yra labiau skirtas žvejybos tikslais, bet šiuo atveju bus pagrindinis stiebas ir dvi burės“, – pasakojo laivų statybos meistras Vaidotas Bliūdžius.
Kuršių marios seklios. Tad Kurėnas plokščiadugnis, 4–5 tonų laivas galėjo turėti vos 30–40 centimetrų grimzlę. Kad toks plokščias laivas buriuojant nebūtų vėjo nešamas į šoną, jis turėjo šoninius švertus, vietinių vadinamus šliūžėmis.
„Įvairių dydžių. Nuo 10 iki 12 metrų. Tai čia jau iš tų didesnių kurėnų. – O koks jo dydis yra? – Apie 12 metrų“, – minėjo V. Bliūdžius.
Tradiciškai kurėną statydavo paties žvejo sodyboje. Maždaug iki XX a. trečiojo dešimtmečio pas užsakovą atvykdavo laivadirbys, pameistrys ir vienas ar du mokiniai. Bortams naudotos 2–3 metus džiovintos ąžuolo lentos, dugnui – pušis.
„Tam, kad galėtų sutaupyti, pušis. Vis dėlto ir pigesnė yra mediena yra, buvo daromi iš pušies“, – pridūrė V. Bliūdžius.
Dabar laivadirbiai ąžuolines lentas 12 valandų 100 laipsnių temperatūroje garina kameroje.
„Pilamas į pečių vanduo. Jis virsta garais ir tada toje garinimo kameroje lentos garinasi. Tada jas karštas 10-15 minučių bėgyje reikia išlenkti. Nes kitaip atšąla ir nebetinkamos lenkimui“, – aiškino D. Chlebinskas.
Kokia buvo vėtrungių paskirtis?
Vinis, grandines ir apkaustus rankomis nukaldavo vietos kalvis, bures siuvo iš lino arba medvilnės.
„Čia yra vilnonis veilokas, vilna gryna. Ir ji dedasi į tarpų sandarinimą. Prieš tai šonai lentų ištepami derva“, – rodė D. Chlebinskas.
Ir, žinoma, vėtrungės. Nuo 1844 metų valdžia įpareigojo Kuršių marių žvejybines valtis ženklinti gyvenvietėms priskirtais ženklais. Ilgainiui tie praktiški ženklai virto puošniomis Kuršių marių vėtrungėmis. Tad šiandien gražiu suvenyru tapusi vėtrungė iš pradžių buvo savotiškas laivo „valstybinis numeris“ – padėdavo nustatyti, iš kur žvejys atplaukęs.
„Tai būdavo aišku iš kokios vietos tu esi, būdavo miestelio vėliava. Būdavo informacija, kokio dydžio yra tavo šeima, kokios kategorijos tu žvejas ir daug kitos įdomios informacijos“, – sakė D. Chlebinskas.
Po karo pamarį užplūdus naujakuriams ir paplitus motoriniams laivams, kurėnų tradicija praktiškai nutrūko. Ir štai kurėnas „Rėza“ į marias bus nuleistas kitais metais.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
