Jė­ga brau­tis į pri­va­čią val­dą – ne­va­lia. Ap­si­lei­du­sios se­nu­tės kai­my­nams svy­ra ran­kos su­pra­tus, kad Lie­tu­vos įsta­ty­mai ne­lei­džia nie­ko dau­giau pa­da­ry­ti, kaip tik gra­žu­mu pra­šy­ti ją ap­si­liuob­ti. Bet ką da­ry­ti tuo­met, jei žmo­gus jų pra­šy­mo ne­su­vo­kia? Jam rei­ka­lin­ga so­cia­li­nė ir psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba, pa­sa­ky­si­te. Ta­čiau ji taip pat ne­tei­kia­ma, jei as­muo jos at­si­sa­ko. Į už­bur­tą ne­vil­ties ra­tą pa­te­kę Kaš­to­nų gat­vės 44 na­mo gy­ven­to­jai pra­šo „Aly­taus nau­jie­nų” pa­gal­bos.

„Pa­dė­ki­te, jau ne­be­ga­li­me tver­ti. Smar­vė, sklin­dan­ti iš pir­ma­me aukš­te esan­čio tre­čio bu­to, vim­do gy­ven­to­jus ir su rei­ka­lais už­su­kan­čius žmo­nes. Drau­gai ir gi­mi­nės ne­be­no­ri at­ei­ti į sve­čius, man­da­giai pa­aiš­ki­na, kad ne­įsten­gia pa­kel­ti laip­ti­nė­je tvy­ran­čio dvo­ko, iš­ma­to­mis nu­tep­lio­tų sie­nų vaiz­do. Dėl ne­va­ly­vos kai­my­nės ke­lis kar­tus krei­pė­mės į Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos sky­rių, mies­to po­li­ci­jos nuo­va­dą. Ten mums at­sa­ky­da­vo, kad at­li­ko pa­tik­ri­ni­mą, nu­sta­tė ad­mi­nist­ra­ci­nį tei­sės pa­žei­di­mą, nu­ma­ty­tą Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­so 161 straips­ny­je. Se­nu­tei bu­vo skir­ta 100 li­tų bau­da.

REKLAMA

Kai krei­pė­mės dar 2009 me­tais, tuo­met taip pat bu­vo su­ra­šy­tas pro­to­ko­las, by­la iš­siųs­ta nag­ri­nė­ti Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei. Iš jos spe­cia­lis­tų ga­vo­me at­sa­ky­mą, kad fak­tai pa­si­tvir­ti­no, Onai Vait­ke­vi­čie­nei su­ra­šy­tas nu­ro­dy­mas ir iš­aiš­kin­ta, jog ji pri­va­lo lai­ky­tis Aly­taus mies­to tvar­ky­mo ir šva­ros tai­syk­lių. Po mė­ne­sio pa­tik­ri­nus, trū­ku­mai ne­bu­vo pa­ša­lin­ti, su­ra­šy­tas ad­mi­nist­ra­ci­nio tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­las.

Po me­tų ir dar po me­tų vėl krei­pė­mės į sa­vi­val­dy­bę. Val­di­nin­kai at­si­ra­ši­nė­jo nu­sta­tę, kad Vait­ke­vi­čie­nė į sa­vo bu­tą pa­ša­li­nių as­me­nų ne­si­ve­da ir ne­gir­tau­ja. Pa­aiš­kė­jus nau­jų ap­lin­ky­bių, pa­ta­rė kreip­tis į po­li­ci­ją. Ra­šė­me ir Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­trui, ki­toms ins­tan­ci­joms. Vi­sos tik at­si­ra­ši­nė­jo, o mū­sų pa­dė­tis ne­pa­si­kei­tė“, – pa­sa­ko­jo Kaš­to­nų gat­vės 44 na­mo gy­ven­to­jai.

Jie kal­bė­jo tie­są. Jau vos pra­vė­rus laip­ti­nės du­ris tvos­kė sun­kiai pa­ke­lia­ma smar­vė. Mi­nė­ta gy­ven­to­ja tu­ri bjau­rų po­mė­gį iš kon­tei­ne­rių temp­ti į bu­tą įvai­rų šlamš­tą, tad į dvo­kian­tį, są­var­ty­nu pa­vers­tą būs­tą bu­vo sun­ku pa­tek­ti ir dėl kraus­tu­liais už­vers­to ta­ko. O.Vait­ke­vi­čie­nės si­lu­e­tas dau­giau pa­nė­šė­jo į vai­duok­lį. Kad tai žmo­gaus esa­ma, iš­da­vė pa­vy­mui by­ran­čių iš­ma­tų kva­pas. Kal­bi­na­ma mo­te­ris ne­daug te­su­ge­bė­jo pa­sa­ky­ti. Ke­li ne­riš­lūs sa­ki­niai pri­mi­nė skun­dą: kad ją skriau­džia jos tur­tą už­val­džiu­si krikš­to duk­ra, pa­lik­tų 200 li­tų ne­pa­kan­ka vy­nui. Iš­sa­miau pa­si­do­mė­jus šios mo­ters gy­ve­ni­mu, ra­do­si pa­svars­ty­mų ver­ta is­to­ri­ja.

REKLAMA

Už ge­rą dar­bą – bu­tas

Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to dar­buo­to­jai sen­bu­viai me­na sma­gią ver­pi­mo ga­myk­los dar­bi­nin­kę Onu­tę. Ji ir ver­pė, ir ki­tas už­duo­tis at­li­ko. Už ge­rą dar­bą ad­mi­nist­ra­ci­ja jai sky­rė vie­no kam­ba­rio bu­tą. Tuo­met dar Ka­vo­ly­nie­nės pa­var­dę tu­rė­ju­si mo­te­ris džiau­gė­si pa­si­ju­tu­si be­si­lau­kian­ti. De­ja, li­ki­mas gi­mu­sį kū­di­kį iš­si­ve­dė, o vy­ras ją ne­tru­kus pa­li­ko. Onu­tė su­si­ra­do ki­tą, abu ėmė ger­ti, ra­do­si sko­lų už ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius. Ant­ras vy­ras mi­rė, su­tuok­ti­nė ne­tu­rė­jo už ką jo pa­lai­do­ti. Te­tai į pa­gal­bą at­ėjo duk­te­rė­čia Gin­ta­rė (var­das pa­keis­tas), 1999 me­tų va­sa­rio 2 die­ną pa­si­ra­šy­ta pir­ki­mo–par­da­vi­mo su­tar­tis. Bu­hal­te­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti jau­na mo­te­ris, pe­rė­mu­si bu­tą, ėmė­si fi­nan­si­nių rei­ka­lų, kad kuo sku­biau lik­vi­duo­tų be­veik 10 tūkst. li­tų sko­lą.

Pir­miau­sia nau­ja bu­to sa­vi­nin­kė sten­gė­si su­mo­kė­ti mo­kes­čius, ma­žin­ti sko­lą, o iš­ger­ti mėgs­tan­čiai te­tai mė­ne­siui pa­lik­da­vo apie 200 li­tų. Se­no­lės se­suo, Gin­ta­rės ma­ma, ne­pa­gai­lė­da­vo uo­gie­nių ir kon­ser­vuo­tų dar­žo­vių, ki­tų so­do ir dar­žo gė­ry­bių. Ta­čiau naš­lė vis la­biau grimz­do į al­ko­ho­lį, iš kon­tei­ne­rių tem­pė na­mo daik­tus bei ki­tų gy­ven­to­jų iš­mes­tą mais­tą. Kam­ba­ry­je au­go krū­vos dvo­kian­čio šlamš­to. Ji bui­ti­nių at­lie­kų pra­dė­jo ne­be­neš­ti į kon­tei­ne­rius, py­lė pro lan­gą į lau­ką, po lan­gais di­dė­jo at­lie­kų kal­nas. Jos nu­sto­ta­me ra­kin­ti bu­te be­na­miai po iš­ger­tu­vių lik­da­vo mie­go­ti. Pa­sak gy­ven­to­jų, tre­čia­me bu­te jau ki­lo trys gais­rai, ku­riuos, di­de­lei lai­mei, pa­vy­ko lai­ku už­ge­sin­ti.

REKLAMA

„Gy­ve­na­me tar­si ant pa­ra­ko sta­ti­nės, nuo­la­ti­nė­je bai­mė­je, kad ap­sems, pa­degs, už­puls pa­ra­zi­tai. Ser­gan­tie­ji kvė­pa­vi­mo li­go­mis ne­ri­mau­ja, kad ap­si­lei­dė­lės sklei­džia­mas il­ga­lai­kis dvo­kas ga­li kel­ti du­su­lio prie­puo­lius. Bū­da­ma ap­svai­gu­si Onu­tė įkri­to į ka­na­li­za­ci­jos prie­duo­bę. Ją už­ti­ko san­tech­ni­kas ir pa­si­rū­pi­no at­gai­vi­ni­mu. Ak­ty­viai su jos ne­va­ly­vu­mu ko­vo­ja­me jau nuo 2008-ųjų, bet pro­švais­čių ne­si­ma­to“, – tei­gia ben­dri­jos ak­ty­vis­tai.

Me­di­kų ap­žiū­ros ven­gia

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus dar­buo­to­jai apie O.Vait­ke­vi­čie­nės gy­ve­ni­mą su­ži­no­jo tik iš re­dak­ci­jos dar­buo­to­jų ir la­bai ope­ra­ty­viai ėmė veik­ti. Po ke­lių die­nų sky­riaus vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Da­lia Se­mė­nie­nė dės­tė: „Bu­vo­me nu­va­žia­vę. Šį dar­bą dir­bu dvi­de­šimt me­tų, bet dar ne­bu­vau ma­čiu­si to­kio jo­va­lo. Mo­te­ris, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­lik­ta sa­va­va­liau­ti. Ji mums ža­dė­jo su­si­tvar­ky­ti. Pa­kvie­tė­me ją at­vyk­ti į sky­rių po­kal­bio. Su­si­sie­kė­me su bu­to sa­vi­nin­ke Gin­ta­re. Iš­si­aiš­ki­no­me, kad jos te­ta ne­si­lan­ko pas jo­kius gy­dy­to­jus. Spren­džiau ne vie­na, vi­sa spe­cia­lis­tų ko­man­da nu­ta­rė, kad mo­te­riai rei­kia ap­si­lan­ky­ti pas psi­chiat­rą ir ben­dro­sios prak­ti­kos gy­dy­to­ją. Bu­to sa­vi­nin­kė pa­ža­dė­jo te­tą nu­vež­ti ir par­vež­ti. Su­tar­tą die­ną duk­te­rė­čia se­no­lės na­mie ne­ra­do“.

REKLAMA

Spe­cia­lis­tai dar ne kar­tą lan­kė­si jos na­muo­se. Se­nu­tė ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ko ei­ti pas me­di­kus, tvir­ti­na, kad bu­tą iš­si­liuobs. Sve­ti­miems ji ne­lei­džia da­ry­ti tvar­kos, pa­ti po du tris kar­tus kas­dien lin­guo­ja iki kon­tei­ne­rio ir jau tik ret­kar­čiais ja­me ran­da sau ką nors nau­din­go. Kai­my­nai dar ne­pa­ste­bi pa­ge­rė­ji­mo, jų ti­ki­ni­mu, kol to­kiu tem­pu vi­sa ne­rei­ka­lin­ga bus iš­vilk­ta lauk, pri­reiks ne vie­nų me­tų.

Ar nė­ra ki­tos ga­li­my­bės iš­vež­ti se­nu­tę rim­tam gy­dy­mui, ta­da bū­tų ga­li­ma pri­vers­ti­nai su­tvar­ky­ti bu­tą, iš­de­zin­fe­kuo­ti. „Se­nu­tė tu­ri pa­ti no­rė­ti gy­ven­ti glo­bos ar slau­gos na­muo­se. Be to, jai tu­ri bū­ti nu­sta­ty­tas nuo­la­ti­nis spe­cia­lio­sios prie­žiū­ros (pa­gal­bos) po­rei­kis. Rei­kia pa­siek­ti gy­dy­to­jus, bet se­nu­tė vi­zi­to pas juos at­si­sa­ko, nors aki­vaiz­džiai ma­to­si, kad ji sto­ko­ja ir fi­zi­nės svei­ka­tos. Pas­ta­ro­jo vi­zi­to me­tu ma­čiau ge­res­nį vaiz­dą, mo­te­ris jau bu­vo iš­si­mau­džiu­si, bet kam­ba­ry­je dvo­kas bai­sus. Į jai ne­pri­klau­san­tį bu­tą bu­vo įsi­lei­du­si drau­gą, ku­ris ne­tu­ri gy­ve­na­mo­sios vie­tos“, – kal­bė­jo vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Re­mi­gi­ja Akuoc­kai­tė.

REKLAMA

Gy­ven­to­jų ma­ny­mu, tik dėl šio sa­vo bi­čiu­lio mo­te­ris ne­no­ri ei­ti pas me­di­kus, bi­jo, kad jos ne­iš­vež­tų pa­si­gy­dy­ti, ne­no­ri iš­si­skir­ti.

Pa­li­ko de­gan­čią vi­ryk­lę ir bė­gan­tį van­de­nį

Mus kon­sul­ta­vę tei­si­nin­kai sa­ko, kad tei­si­nę at­sa­ko­my­bę už lan­dy­ne pa­vers­tą bu­tą, tu­ri jaus­ti ir tik­ro­ji jo sa­vi­nin­kė Gin­ta­rė. „Aš ten ne­bū­nu, įlei­dau gy­ven­ti te­tą. Ne­gi da­bar iš­mes­ti el­ge­tau­ti?“ – po­kal­bio pra­džio­je ban­dė gin­tis jau­na mo­te­ris, bet, su­pra­tu­si, kad si­tu­a­ci­ja mums ge­rai ži­no­ma, ėmė pra­šy­ti pa­ta­ri­mo, ką jai da­ry­ti su tvar­kin­gai ne­no­rin­čia gy­ven­ti te­ta.

„Ką ga­liu, tą pa­da­rau. Sko­lų ji ne­tu­ri, bet nuo­lat pri­si­dir­ba bau­dų, ir iš pen­si­jos lie­ka tik mi­ze­ris. Štai ne­se­niai ap­si­vo­gė par­duo­tu­vė­je. Ne duo­ną, ne mais­tą vo­gė, o vy­ną. Ten­ka mo­kė­ti 300 li­tų bau­dą ir dar ant­sto­liams už jos iš­ieš­ko­ji­mą. Kai gy­dė­si li­go­ni­nė­je po to įkri­ti­mo į ka­na­li­za­ci­jos prie­duo­bę, bu­tą iš­va­lė­me, dez­in­fe­ka­vo­me, bet ji grei­tai vėl pri­ne­šė šlamš­to. Man jos gai­la, ta­čiau iš­ei­ties ne­ma­tau. Da­bar pa­lai­kau ry­šius su so­cia­li­niais dar­buo­to­jais, jie už­re­gist­ra­vo ją pas me­di­kus, at­va­žia­vau nu­vež­ti – dvi va­lan­das kie­me lau­kiau, ne­grį­žo. Nors bu­tas ne­bu­vo už­ra­kin­tas, ja­me bū­ti dėl blo­go kva­po ne­ga­lė­jau. Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis te­ta lyg gra­žiau at­ro­do. No­rė­jo­me ją į kai­mą iš­si­vež­ti – ne­no­ri. Pa­tar­ki­te, ką man da­ry­ti to­liau, kur kreip­tis, kad nei aš, nei gy­ven­to­jai ne­ken­tė­tų? – klau­sė Gin­ta­rė.

REKLAMA

Pa­sak mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jos pa­va­duo­to­jos Ge­nu­tės Pla­tū­kie­nės, sky­riaus spe­cia­lis­tės ro­do ini­cia­ty­vą pa­dė­ti, bet jų ga­lias ri­bo­ja įsta­ty­mai. Į gy­dy­mo įstai­gas iš­vež­ti prie­var­ta ne­ga­li­ma, žmo­gus pats tu­ri no­rė­ti.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų