Kas gi čia nutiko ir ar turėtume tuo džiaugtis? Viešoji erdvė springsta nuomonių įvairove, daugybė nepatenkintų, nespėjusių įsigilinti, nusivylusių, susikrimtusių dėl fiskalinės drausmės, gyvenimo neteisybės ir pan. Vienu žodžiu, reakcijų ringe nieko naujo. O ir naivu būtų kažko kito tikėtis.

Nors mokesčių reformos sprendimuose elegancijos ir lakoniškumo pasigendame, vis tik yra keletas dalykų, dėl kurių verta sveikinti mūsų jauną šalį. Pirma, pagaliau žengtas pirmas žingsnis stengiantis palengvinti su darbo santykiais susijusią mokesčių naštą. Ši įsisenėjusi problema temdė Lietuvą aplinkinių valstybių kontekste, be to, į ją, kaip į kritinę, nuolat baksnodavo tarptautinės institucijos.

Pernelyg dideli samdomo darbo mokesčiai, neteisinga Sodros įmokų-išmokų sistema muša Lietuvos konkurencingumo balą ir trukdo pritraukti užsienio investicijas bei aukštos kvalifikacijos specialistus. Lietuvai, kuri baigia išaugti pigia darbo jėga paremto ūkio „marškinėlius“ ir taikosi į aukštesnę lygą, šių dviejų dalykų reikia kaip oro. Užsienio investicijos – greitas būdas keisti ekonomikos struktūrą, didinti konkurenciją ir pakeisti ūkio plėtros pavarą į aukštesnę. Su investicijomis į šalį plūsteli tarptautinė patirtis, įvežamas mokslo ir technologinis bagažas, patentai, vakarietiški verslo etikos standartais, stambūs tarptautiniai žaidėjai šalyje kilsteli verslo santykių kartelę, jau nekalbant apie tiesioginę reklamą valstybei, trauką talentams, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį vietos specialistams.

Aukštesnė vidurinioji klasė – Lietuvai strateginis darbo rinkos segmentas – kuris tik leidžia želmenis, tad jį turime puoselėti bei auginti. O jo dydis ir pasitenkinimas turėtų būti vienas kertinių valstybės valdymo kriterijų – juk kuo stipresnę „išmaniąją“ viduriniąją klasę šalis turi, tuo tvaresnė jos numatoma ekonominė raida. Patyrę IT specialistai, aukštųjų technologijų pramonės ir paslaugų ekspertai, gyvybės mokslų specialistai, inžinieriai, sėkmingi aukštesnių grandžių vadovai-lyderiai, novatoriai ir kiti aukštos kvalifikacijos savo srities ekspertai. Šis kontingentas – kertinis 4 pramonės revoliucijos akivaizdoje bei siekiant per konkurencingą eksportą didinti pinigų masę Lietuvoje. Tačiau jis labai „lakus“ – tokių specialistų paklausa pasaulyje didžiulė ir galimybės beribės. Tad Lietuva turi daryti viską, kad neprarastų nė vieno turimo.

Maža to, mes turėtume tokiems žmonėms ir juos samdančioms įmonėms sukurti kuo palankesnes sąlygas kurtis, veikti, dirbti ir klestėti čia, kad pritrauktume jų dar daugiau. Juk kuo daugiau tokių specialistų pasirinks Lietuvą, tuo didesnė bus tiek bendroji, tiek asmeninė kiekvieno piliečio nauda.

Tačiau viešojoje erdvėje vis dar atsiranda praeita epocha persisunkusių svieto lyginimo argumentų už „tų turčių“ didesnį apmokestinimą. Bet tai labai trumparegiška laisvo darbo judėjimo sąlygomis, o ir ne samdinių gretose tikrųjų turčių reikėtų ieškoti. Lietuvoje mokesčių sistema ir taip visada buvo progresyvi – tai reiškia, kad daugiau uždirbantieji dėl NPD taikymo į bendrą katilą sunešdavo daugiau nei mažiau uždirbantys. Po reformos ji taps dar progresyvesnė, tik „Sodros“ lubos socialinio draudimo sistemą padarys teisingesne, o progresinis GPM tarifas labiau tinkamas įgyvendinti solidarumo principą. Bet netgi jis, vertinant Lietuvos situaciją ir politikų polinkį į trumpalaikį populistinį kapitalą, yra tik kompromisas, o gal net klaida. „Pandoros skrynia“ atverta, kas gali garantuoti, kad kita ant populizmo arklių atjojusi valdžia nesugalvos pademonstruoti svieto lygintojų talento ir gerokai šio tarifo kilstelti?

Darbo santykių mokestinės naštos mažinimo kritikai argumentuoja, kad geriau būtų buvę labiau padidinti atlyginimus viešajame sektoriuje. Bet juk sprendimas sumažinti socialinio draudimo įmokas, pakelti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir praplėsti jo taikymo ribas paveiks visus dirbančiuosius – tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Be to, jokiais būdais negalima pamiršti, kad viešojo sektoriaus pyrago dydis labai priklauso nuo privataus sektoriaus kepėjų skaičiaus, įgūdžių ir sėkmės. Jei ir toliau viešai devalvuosime privačią iniciatyvą, demonizuosime verslą, o darbo santykius apkrausime nemotyvuojančiais mokesčiais, niekaip nepavyks apversti migracijos saldo kreivės.

Kitas kritikų kirtis skrieja į Finansų ministerijos matematines kompetencijas – pasak jų, dėl mažesnių mokesčių dirbantiesiems atsivers milijardinė skylė valstybės biudžete ir kentės valstybės pamatas: medikai, mokytojai, mokslininkai, policininkai ir t.t. Nors Finansų ministerija šaltiniais galimiems praradimams finansuoti įvardija pajamas iš „šešėlio“, didesnių akcizų bei ekonomikos augimo, vis tik didžiausi neišieškoti aruodai slypi kitur – valdžios sektoriaus išlaidų pusėje. Iš pradžių buvo žadama, kad ši reforma keliaus koja kojon su išlaidų efektyvumo didinimo sprendimais.

Deja, kiekviena iniciatyva optimalaus viešųjų išteklių valdymo, administracinio aparato optimizavimo ir efektyvesnio viešųjų paslaugų teikimo link atsimuša į politinio pasipriešinimo sieną Seime. „Varnas varnui akies juk nekerta“ ir švogerizmo, nepotizmo, korupcijos karuselė sukasi toliau. Viešajame sektoriuje dangstydamasis pamatinėmis sveikatos apsaugos, švietimo, krašto ir vidaus apsaugos funkcijomis tarpsta pilkas parazituojantis sluoksnis, mintantis mokesčių mokėtojų pinigais ir nenešantis jokios naudos visuomenei. Valstybės tarnybos įstatymo atvejis – vienas iš įrodymų, kaip sunkiai tokio tipo permainos skinasi kelią, bet čia tik „uogelės“ ant torto.

Kas įdomiausia, mokesčių reformos sėkmė bus matuojama fiskalinės drausmės matu jau 2019 m. Tad nuoširdžiai nepavydžiu finansų ministrui, nes jam teks rudenį spręsti ypač komplikuotą uždavinį, kurio išlaidų pusėje kintamieji ypač įnoringi ir šoka pagal politikų mušamą taktą, tačiau už galutinį rezultatą visą atsakomybę prisiimti teks būtent jam.