Daug metų nesprendžiant esminių Lietuvos energetikos reikalų, jie patys įsiveržė į lietuviškos politikos pasaulėlį kaip nepermaldaujama būtinybė. Tik tiek, kad daugelis būtinų veiksmų, kurie šiandien jau visiems akivaizdūs, dabar jau yra smarkiai pavėluoti. Beveik stebuklu galime laikyti vakarykštį Seimo žingsnį link referendumo dėl Ignalinos atominės jėgainės veiklos pratęsimo. Toks referendumas pats savaime kažin ar bepadės pratęsti šios jėgainės veiklą, bet geriau pabandyti vėliau, nei niekada.
Toks jėgainės veiklos pratęsimas saugiam laikotarpiui, beje, reikalingas ne tik tam, kad toliau tęstume populistinį serialą, kokiu gi būdu kada nors būtų galima statyti naują jėgainę, bet kad laimėtume laiko realiems darbams energetinei nepriklausomybei ir mūsų ekonomikos gyvybingumui užtikrinti. Todėl būsimas referendumas dėl Lietuvos atominės jėgainės - tai pirmoji Lietuvos savarankiškumo Europos sąjungoje demonstracija, pirmoji realių nacionalinių interesų gynimo pastanga. Kai mes, tautininkai, siūlėme taip elgtis anksčiau, dar neseniai mus apšaukdavo, kad esame “prieš Europos sąjungą”. Postkomunistinis Lietuvos politinis elitas nacionalinius Lietuvos interesus suprato tik kaip “Europos sąjungos reikalavimų” vykdymą ir duodamų pinigų “įsisavinimą”. Kaip tik šiame euroentuziastingame, bet kokias protingas diskusijas slopinančiame fone dėsningai paskendo ir parlamentinės opozicijos jau anksčiau teikti nedrąsūs siūlymai iš naujo derėtis su Europos sąjunga dėl jėgainės, kuri šiuo metu užtikrina mūsų ūkio stabilumą, technologiškai leidžiamo veiklos pratęsimo.
Nepaisant iš esmės teigiamo mūsų požiūrio dėl minėto referendumo, turime konstatuoti, kad jis gali tapti tik valdžiusių Lietuvą politikų pasiteisinimo prieš tautą būdu. Pats referendumas negali pakeisti Europos sąjungos sutarties ir panaikinti joje įrašytų Lietuvos įsipareigojimų. Jis tik gali padėti Lietuvai drąsiau ir aktyviau derėtis dėl jos nedidelio pakeitimo, bet ar tai bus padaryta, jei nebuvo padaryta anksčiau? Be to, yra visos prielaidos, kad ir ES valstybės narės pažiūrės į visą šį reikalą, kaip į priešrinkiminį šou ir nekreips į Lietuvos prašymus, jeigu tokie bus, nė menkiausio dėmesio. Juk dar neseniai į Europos sąjungą iš Lietuvos buvo pasiųstas laiškas, kad Ignalinos AES uždarymas nuo 2009m. jokių neigiamų pasekmių Lietuvai neturės...
Ar šis referendumas bus tik priešrinkiminio politinio apsivalymo triukas, ar gerbiama tautos moralinė parama rimtoms deryboms, parodys kitas, tarsi nesusijęs su mūsų energetika procesas, kuris taip pat prasidėjo vakar Seime. 103 Seimo nariai vakar pritarė pateikimui svarstyti Europos sąjungos Lisabonos sutarties ratifikavimą, beveik tiek pat, kiek ir tuomet, kai pirmą sykį buvo pritarta naujos atominės jėgainės statybos įstatymui, numačiusiam būsimą „liūtą“..., tiek pat ir kai buvo „ratifikuota“ Konstitucijos Europai sutartis... Palaukite, kai gi čia yra? Juk šiandien nuolat girdime, kad persvarstyti Europos Sąjungos sutartis yra labai sudėtinga, netgi neįmanoma, todėl apie atominės jėgainės veiklos pratęsimą nėra nė ko svajoti, o kitą vertus nesusimąstydami pradedame svarstyti kaip tik šių sutarčių esminius pakeitimus, žymiai fundamentalesnius, nei vienas svarbus klausimas dėl jėgainės, kurį galima būtų sutvarkyti atskiru protokolu. Kas jau spėjo perskaityti Lisabonos sutartį, žino, kad tokių protokolų prie Lisabonos sutarties aibė – numatančių įvairias išlygas Jungtinei Karalystei, Danijai, Lenkijai ...
Iš to, kas buvo aukščiau pasakyta, aišku, kodėl praeitų metų pabaigoje mūsų valstybės vadovų kartu su kitų ES valstybių vadovais parafuotame Lisabonos sutarties tekste neatsirado vietos Lietuvos atominės jėgainės klausimui. Tiesiog ne Prezidentas, nei Ministras pirmininkas kitaip elgtis jau nebegalėjo, o Užsienio reikalų ministerija per derybas šio klausimo neiškėlė, nes arba pati neišdrįso, arba neišdrįso valstybės vadovai, jeigu jų nuomonės ministerija anksčiau klausė. O gal ir pamiršo. Juk vienas pasaka yra tautai, o visai kita istorija būtų rimtiems žmonėms Briuselyje, prieš kuriuos nesinori apsijuokti. Vieną kartą jau įsipareigojome, o kitą kartą staiga imsime savo įsipareigojimų išsižadėti... nerimta... Ar tikrai?
O jeigu Lietuvos auka dėl atominės jėgainės ankstyvesnio uždarymo buvo per didelė auka ant stojimo į Europos sąjungą aukuro? O jeigu šio įsipareigojimo įgyvendinimas sukels ekonomines pasekmes, kurios panaikins netgi dalyvavimo šioje valstybių sąjungoje ekonominę naudą? O jeigu Lietuvos valstybė, rūpindamasi savo tautos gerove, tiesiog negali sau leisti tą padaryti? Pagaliau, kas pasakė, kad dėl visko negalima derėtis iš naujo? Juk kai pasibaigia vienos derybos, tuoj prasideda naujos? Kiekvieną dieną kas nors susitaria ir tuoj pat dėl daugelio dalykų derasi iš naujo, ypač jei padarė kokią nors klaidą, jei mato dalykų, kuriuos reikia keisti, tobulinti ir panašiai.
Kai referendume balsavome dėl stojimo į Europos sąjungą, buvo vienos sąlygos, o šiandien – jau gerokai pasikeitusios. Kaip matome iš siūlomos Lietuvai ratifikuoti Lisabonos sutarties, buvo deramasi dėl projekto iš esmės pertvarkyti ir pačią Europos sąjungą, tik šį sykį kažkodėl jau be referendumų, kurie palaimintų pasiektus susitarimus. Derybos niekad nesibaigia. Jos tęsiasi iki paskutinio momento, kol įsigalioja kokia nors sutartis, jos tęsiasi net ir vėliau, ypač jei kuri nors šalis mano, kad dėl kokių nors jai svarbių reikalų susitarimo pasiekti nepavyko.
Na gerai, priimkime kaip faktą, kad Lietuvą atstovaujantys politikai nieko nepasimokė iš skuboto Konstitucijos Europai ratifikavimo Seime istorijos. Jie nieko niekam nepranešę nuskubėjo į Lisaboną parafuoti protingų žmonių parašytos sutarties, į kurią perkeltos iš esmės visos nuostatos, kurios buvo ir „Konstitucijoje“, kuriai nepritarė Europos tautos. Be to, kaip šiandien supratome, joje nėra įrašyta Lietuvai itin svarbių dalykų, pavyzdžiui dėl atominės jėgainės. Kodėl mes negalime neskubėti ratifikuoti šios sutarties? Kodėl mes negalime sąžiningai pasakyti savo partneriams apie priežastis, dėl kurių mes iš viso kažin ar galime ją taip jau paprastai ratifikuoti? Kodėl mes negalime atvirai pateikti sąlygą bent dėl jėgainės, siūlyti papildyti sutartį atitinkamu protokolu ir atvirai paaiškinti tokio siūlymo priežastis? Kodėl mes nulenkę galvas turime bėgioti į Briuselį ir kitas sostines ir kažką neurotiškai mykti apie mūsų problemas? Kodėl trys ar keturios didžiosios Europos valstybių, kurioms naudinga Lisabonos sutartis, atstovai patys negalėtų atvykti į Lietuvą derėtis dėl savo problemų ir pabandyti suprasti mūsiškes? Gal mes turime kokių nors priemonių atkreipti ir aukštybėse skendinčių eurobiurokratų dėmesį? Tarp ES šalių mes esame lygūs tarp lygių, o ES institucijos tik vykdo joms deleguotus bendrus šių šalių tikslus.
O dabar iš esmės. Gal šioje situacijoje, kas nors ir Lietuvoje pagaliau norės išgirsti kritines pastabas dėl pačios Lisabonos sutarties, bent jau dėl to, kad jie dar gali praversti derybose (pagal įsigalėjusias tradicijas iki šiol buvo vengiama viešos ir atviros diskusijos šiuo klausimu, ir nei politikai, nei politologai neatlieka jokio aiškinamojo darbo; o netrukus vėl bus paleista pasišlykštėtinai saldi apmokamos propagandos mašina, kokie mes būsime laimingi, kai ši sutartis įsigalios). Tačiau, juk tai nėra kokia nors eilinė sutartis – ji kišasi į mūsų tautos ir valstybės suverenumo sritį. Jei ši sutartis įsigaliotų, tai nebūtų eilinė sutartis ir pačios Europos sąjungos istorijoje.
Šia sutartimi, jeigu ji įsigaliotų, Europos sąjunga iš valstybių sąjungos taptų sąjungine valstybe. Pirmą kartą istorijoje Europos sąjunga taptu juridiniu asmeniu (žr. 1str. 58 dalį, arba pakeičiamos Sutarties naujai įrašomą 46a straipsnį). Tarptautinių santykių srityje ES pradėtų veikti, kaip savarankiškas subjektas – JTO Saugumo taryboje (žr. 19 str.), sudarys sutartis su trečiosiomis šalimis (žr. 2str. 175), arba keičiamos Sutarties 188p ir q straipsnius. Įdomu, kad vienoje Sutarties vietoje sakoma, kad ES išorinių santykių srityje įstatymų galią teisės aktai nebus priimami, o kitoje vietoje sakoma, kad Užsienio reikalų taryba, ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalų ir saugumo politikai galės pasirašyti tarptautinius susitarimus. Remdamasis priimtais ES teisės aktais, turinčiais įstatymo galią.
Sutartyje, visame jos tekste, atsiranda „teisės aktų, turinčių įstatymo galią“ sąvoka . Šiuos teisės aktus priima Europos parlamentas ir Taryba (dėl šios institucijos žiūrėkite keičiamos sutarties naujo 8a straipsnio 2 dalį ir kitur). Europos parlamentas – tai tarsi JAV Kongresas, o Taryba – tarsi Senatas. Iki šiol tokios, Sutartyje numatomos Tarybos nebuvo – o buvo tik Europos Vadovų Taryba (dar mažai suinstitutintas valstybių narių vadovų bendras susirinkimas).
Dabar, pagal naują sumanymą, Europos Vadovų taryba, tarsi kolektyvinis karalius išliktų, bet ji nustatytų tik bendras politikos gaires, o teisės aktus priimtų Taryba, sudaryta iš valstybių narių deleguotų „ministro lygio“ atstovų. Iki šiol valstybių vadovai savo taryboje sprendimus priimdavo vieningai. Pagal Lisabonos sutartį ši tradicija bus beveik išsaugota, tačiau Europos teisės aktus priimanti Taryba, kaip taisyklė sprendimus jau priims kvalifikuota balsų dauguma. Sprendimų priėmimo procedūros nustatytos tokios, kad trys arba keturios didžiosios valstybės (Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija ar kokios kitos vietoj jos) galės blokuoti siūlomus sprendimus, o mažosios valstybės to padaryti negalės.
Antrieji Europos Sąjungos teisėkūros rūmai – Europos parlamentas – atstovaus ne ES valstybes nares, o tik „ES piliečius“. ES pilietybės sąvoka jau buvo naudojama ir anksčiau, be to ši pilietybė nepakeis ES valstybių narių pilietybės. Tačiau Lisabonos sutartis ES pilietybę, kaip instituciją, įteisintų ir sustiprintų.
Europos komisijoje bus atstovaujama tik 2/3 ES valstybių narių. Taigi Lietuva, skirtingai nei dabar, praleis kas trečią Komisijos kadenciją. Komisija neva bus nepriklausoma nuo ES valstybių narių. Jos teisės bus išplėstos. Komisijos nariai parenkami pagal jų bendrą kompetenciją ir „atsidavimą Europai“ (žr. 9d straipsnį).
Labai svarbi pakeitimų sritis – tai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimas. Jeigu dėl išimtinės ES kompetencijos sričių apibrėžimo abejonių kelia „bendrosios prekybos“ sritis (šioje srityje valstybėms narėms jau kažkodėl nebepaliekama jokios savarankiškos kompetencijos), tai bendrosios kompetencijos, kitaip tariant, sričių, kuriose ES ir jos narės „dalijasi kompetencija“ pati sistema yra iš tiesų pritrenkianti (žr. 2 str. 12) dalį, arba keičiamos Sutarties naują 2a straipsnį). Ten pasakyta, kad valstybė narė šiose srityse gali naudotis savo kompetencija tiek, kiek ES jose dar nepriėmė teisės aktų, arba gali vėl šia kompetencija naudotis, jei ES šiose srityse teisės aktus panaikino. Pasigilinę pamatysime, kad ES kompetencija iš esmės apima visas gyvenimo sritis, todėl Sutarties 3a straipsnio nuostata, kad „visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybių narių kompetencijai“ ir kita nuostata, kad ES „gerbia esmines valstybines jų funkcijas“ lieka vien deklaratyviomis frazėmis. Aiškiau parašyta, kad „kiekviena valstybė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą“. Nors tiek. Bet nevisai aišku, ar yra ir kitų sričių, už kurias ji lieka „išimtinai“ atsakinga, o jeigu ji išimtinai atsakinga tik už savo nacionalinį saugumą, ar taip yra iš tikrųjų. Sutartyje parašyta, kad valstybės gali naudotis savo kompetencija turizmo, sporto, švietimo, kultūros, civilinės saugos, bendradarbiavimo viešojo administravimo srityse (ES šiose srityse gali priimti tik „papildančius“ teisės aktus). ES taip pat negali kliudyti valstybėms narėms naudotis savo kompetencija mokslo ir kosmoso srityje, humanitarinės pagalbos ir „bendradarbiavimo vystimosi labui“ (pagalbos trečiosioms šalims) srityse. Be to, kadangi bus steigiama Europos gynybos agentūra ir kuriama „bendra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“, o šalia Europolo steigiama ir Europos prokuratūra, tai ir valstybės atsakomybė už savo nacionalinį saugumą kažin ar lieka išimtinis dalykas, mat jai iš tikrųjų dar paliekamos tik kai kurios prievartos taikymo funkcijos savo teritorijoje.
Įdomus yra Lisabonos sutarties santykis su Europos pagrindinių laisvių chartija, kuri buvo priimta 2000 metais ir pataisyta praeitų metų pabaigoje Strasbūre (ar kas nors Lietuvoje apie tai girdėjo?). Ši chartija tampa neatimama Sutarčių dalimi (beje, išlygos padarytos Lenkijai). Su tuo susijęs ir klausimas apie ES santykį su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. Verta priminti, kad šios konvencijos priežiūrą atliekantis Europos Žmogaus teisių teismas neseniai leido homoseksualiems asmenims įvaikinti vaikus, įpareigojo Lietuvą priimti „lyties pakeitimo“ operacijų įstatymą ir kitus švelniai tariant kritikuotinus sprendimus. Šio teismo „lyties pakeitimo“ operacijų propagavimą galima būtų įvardinti, kaip nusikaltimą prieš žmogiškumą. Lisabonos sutartimi numatoma, kad ES savarankiškai prisijungs prie šios konvencijos ir tai, atseit, ES kompetencijos neišplės (žr. 6str. 2 dalį). Tačiau tai reiškia, kad Lietuvos Respublika savarankiškai denonsuoti šios konvencijos jau nebegalės ir negalės padaryti esminės įtakos tarptautiniam teismui, kuris turėtų ginti žmogaus teises, bet jo veikla jau kai kada tampa šio tikslo priešybe.
Lisabonos sutartimi keičiamos Europos sąjungos sutarties 6str. 3 dalyje sakoma, kad žmogaus pagrindinės teisės, nors jos kyla iš valstybių narių „konstitucinių tradicijų“, bet jas garantuoja aukščiau minėta konvencija ir tai sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus. Taigi ši „laisvės ir teisingumo erdvė“ tuomet jau be jokių užtvarų ateis ir pas mus. Juo labiau, kad Lisabonos sutarties 2str. 18) (keičiamoje sutartyje įrašomame 5b straipsnyje) įrašytas ir reikalavimas kovoti su diskriminacija dėl „seksualinės orientacijos“. Jeigu vienos seksualinės orientacijos asmenys gali sudaryti santuokas ir įvaikinti vaikus, tai kodėl to negali daryti kitos seksualinės orientacijos asmenys?
Ne mažiau įdomus yra ir klausimas dėl Lisabonos sutartimi numatomo įteisinti „tvirtesnio bendradarbiavimo“ valstybių grupių ES viduje. Tekste yra daug deklaratyvių frazių, kad toks bendradarbiavimas neturi diskriminuoti kitų narių, prieštarauti ES Sutartims ir teisei, iškreipti konkurenciją, trukdyti prekybai, pažeisti kitų narių ir Sąjungos kompetenciją bei ir kt. (žr. keičiamos Sutarties 280a-280i straipsnius). Bet iš esmės tai reiškia, kad ne mažiau kaip devynios ES narės gali susitarti dėl „struktūrizuoto bendradarbiavimo“ gynybos, kariuomenės kūrimo srityje (nepamirštant pasižadėti, kad tai nesugriaus NATO) ir, suprantama, visose kitose srityse. Žodžiu, tai „dviejų greičių“ Europa į prancūziškai-vokiškos imperijos kūrimą. Jei kas nors atsiliks, t.y. važiuos kitu greičiu, - patys kalti.
Taigi, Lietuva iš nepriklausomos demokratinės valstybės taptų pilnai įgyvendinto federacinės valstybės projekto dalimi. Nėra jokių abejonių, kad ES, kaip įsteigtas juridinis asmuo perimantis „Europos Bendrijų“ teises ir įsipareigojimus ir įgaunantis naujas funkcijas bei valdymo struktūrą, jau taptų valstybė, nes ji turės savo piliečius, bendrus pinigus, kariuomenę, išorines sienas, savarankiškus santykius su trečiosiomis šalimis, teismus, o nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ir savo leidžiamus įstatymus, tiesiogiai veikiančius visoje jos teritorijoje. Ar tai suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija, o ypač su jos pirmuoju straipsniu, kurio nuostatos gali būti panaikintos tik referendumu?
Jeigu Lietuvos politikoje mažai kam rūpi konstituciniai valstybės principai, pati valstybė, kaip tautos įrankis, tai bent jau galėtume užduoti sau praktinį klausimą – kokia mums, Lietuvai nauda iš šios sutarties ratifikavimo ar bent jau iš skubėjimo ją ratifikuoti? Jeigu kiti labai skubės, tai, atsižvelgiant į neišspręstą ir spręstiną mūsų atominės jėgainės veiklos pratęsimo klausimą, nieko baisaus neatsitiks, jei Lietuva bus paskutinė valstybė dar nepristačiusi Italijos Vyriausybei Lisabonos sutarties ratifikavimo dokumentus ir ši sutartis dar nebus įsigaliojusi. Priminsime, kad Lisabonos sutartyje numatomas jos įsigaliojimo terminas yra 2009m. sausio 1d. arba vėliau, kai paskutinė ES signatarė deponuos ratifikavimo dokumentus. Iki šiol tik penkios ES šalys tai padarė.
Jeigu mes nepasinaudosime bent šia galimybe derėtis ir persiderėti, tai šnekos apie norą pratęsti Ignalinos atominės jėgainės veiklą liks tik apsimestinis dalykas, tautos apgaudinėjimas prieš rinkimus. O organizuojamas referendumas – tai bus tik įrankis įtikinti tautą, kad ją atstovaujantys politikai labai stengėsi.
Beje, Lisabonos sutartį leidžiama išversti į įvairias ES kalbas. Tikėkimės, kad sulauksime ir tvarkingo lietuviško varianto dar prieš svarstymus dėl galimo ratifikavimo.
Gintaras Songaila yra Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas
