Kartais nedidelis maištas visai ne pro šalį.
Tomas Džefersonas 3 – iasis JAV Prezidentas
Istorijos paralelės
Nuo sausio 16 d. tragiškų įvykių jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau prie jų grįžtame vėl ir vėl. Ir galime iš laiko perspektyvos visa tai įvertinti. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo mūsų pačių sukurtos valstybės valdžios atstovai į piliečius atsuko ginklus. Ir liejosi kraujas. Todėl gal labiau derėtų šią dieną vadinti kruvinuoju penktadieniu, nei juoduoju.
Pasaulio istorijoje yra buvę „kruvinųjų sekmadienių“. Pirmasis – 1905 metais Rusijoje, kai caro armija sušaudė taiką demonstraciją. Žmonės su caro portretais ir ikonomis išėjo į gatves, taikiai reikalaudami duonos. Juos kareiviai ir žandarai pasitiko paraku ir ugnimi. Ir prasidėjo 1905 – 1907 Rusijos revoliucija.
Dar vienas kruvinasis sekmadienis įvyko 1972 metais Šiaurės Airijoje. Tada Laikinosios Respublikonų Armijos organizuotos demonstracijos metu, prasidėjus neramumams armijai buvo duotas įsakymas šaudyti. Žuvo 13 žmonių, daug sužeista. Po šių įvykių įtūžusi minia padegė Didžiosios Britanijos ambasadą Airijoje.
Mūsų indėlis į pasaulio istoriją
O štai ir mūsų valstybės kuklus indėlis į pasaulio istoriją – Kruvinasis Penktadienis. Lietuvoje viskas minkščiau: vietoj tikrų „tik“ guminės kulkos... Tačiau juk ir gyvename XXI a. Lietuvoje, esame ES, gerbiančios žmogaus teises, nariai. O istorija vis kartojasi. Buvusios pamokos užmirštamos, ypač svetimos. Priimantys sprendimus iki šiol nesuvokia savo milžiniškos atsakomybės prieš Lietuvos žmones, besirūpindami biudžeto buhalterinėmis knygomis ir biudžeto deficitais. Tiesa, dabar, stebint valdžios veiksmus galima konstatuoti, jog JAV Prezidentas Džefersonas buvo teisus – kartais nedidelis maištas valdžią gerokai išblaivina.
Tuo metu buvo liūdna skaityti kai kuriuos komentarus. Atseit jaunuoliai išėjo į gatves dėl 1 proc. pakeltų mokesčių, kitaip tariant, vien dėl pilvo reikalų. Rusų rašytojas – išminčius Kozma Prutkovas sakydavo: „Žiūrėk į šaknį (esmę)“. O esmė visada glūdi šiek tiek giliau. Kažin ar ji duonos ir žaidimų trūkume. Mūsų visuomenė yra atsidūrusi gilioje ir sisteminėje dvasinės krizės būklėje. Šie jaunuoliai, lyg šios krizės ženklanešiai, pirmieji materialūs legionai. Jeigu nepasikeisime patys, jei mūsų gyvenimuose nepradės dominuoti vertybinis pasirinkimas – ne išoriškas kitiems parodyti, o vidinis, išreikštas sąžiningumu prieš patį save – šie jaunuoliai (ar kažkas kitas) privers mus pasikeisti. Jie ateina su šūkiu, kurį Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse išrėkė rusų rokeris – bardas Viktoras Cojus: “Mūsų širdys ir mūsų akys reikalauja permainų“. Argi nematote? Na, gal kažkam nepatinka jų šukuosenos ar apranga, veido išraiška – bet yra kaip yra... Tokie jau laikmečio ženklai.
Mums teks subręsti
Pasaulis sukonstruotas, remiantis tam tikrais dvasiniais principais. Jų nesilaikant, atrodytų pati gyvenimo eiga klostosi taip, kad žmonės atsibustų ir Suvoktų. Prisimintų, kad jie ne vien fiziniai kūnai – darbo ir vartojimo mašinos (Vartok, Dirbk ir Mirk?). Kad prisimintų, jog žmogus yra siela, dvasia. Jei vis nesuvokia – kažkas primena įvairiais ne visada maloniais įvykiais. Taip jau buvo ne kartą. Ir istorikai žino, kaip TAI būdavo. O politikai neklauso ir mokosi labai nenoriai. Atseit, šį kartą viskas bus kitaip...
Visuomenei teks subręsti - anksčiau ar vėliau. Jei liga taps chroniška (jeigu taip dar nėra įvykę) – kad išgelbėti pacientą prireiks sunkios chirurginės operacijos. Kokia ji gali būti, nežinia. Tačiau tokiu atveju, sausio 16 d. įvykiai pasirodytų kaip lengvas pasivaikščiojimas...
Tam, kad pradėti kapstytis iš duobės, reikalinga didelė sprendimus priimančiųjų politinė valia, vadovų išmintis bei sąžiningumas. Pirmiausia prieš pačius save. Kaip moralinis imperatyvas.
Ką reiškia profsąjungų lyderių teismai
Šiandien girdime, kad tie žmonės, dalyvavusieji įvykiuose prie Seimo, tampomi po teismus. Prasidėjęs profsąjungų vadovų teismas mūsų valstybės nepapuoš. Pats Premjeras grąsino griežtomis bausmėmis. Tai negerai. Juolab, grasinti ne premjero funkcija. Ir vėl elgiamasi „rusišku“ stiliumi – atseit stipri valdžia nubaus „maištininkus“. Kad kiti nesugalvotų daryti to paties. Persekiojami profsąjungų vadovai, pakvietę žmones į taikų mitingą, nors jie plytų į Seimo langus nemėtė ir neskatino taip elgtis. O mes tylime... Negi amžiną atilsį Sikorskis buvo teisus: esame veršių tauta? Ne visi tyli, bet kritinės masės, kad valdžia negalėtų tų netylinčių tiesiog ignoruoti, kaip nėra, taip nėra.
Baudžiava kažkokia. Mums mauna paskutines kelnes, o mes tylime. Mokame baudžiavinį mokestį už šildymą ir tylime. Dirbame, vartojame ir mirštame. Tyliai, nuolankiai, kaip šimtmečiais tai darė mūsų protėviai – baudžiaviniai valstiečiai.
Valdžiai besielgiant „rusišku“ stiliumi, gimsta Rusijos „sulaikymo“ užsienio politikos doktrinos. Kas gi yra tas Rusijos „sulaikymas“? Ar galima ją „sulaikyti“ priimant tokius atvirai propagandinius dokumentus? Ne, tikras sulaikymas turėtų prasidėti iš vidaus, šių valdžios žmonių vertybiniame apsisprendime. Reikėtų pradėti nuo pačių savęs „sulaikymo“. Apsispręsti gyventi kitaip ir nebūti panašiems į tuos, kuriuos ruošiamės „sulaikyti“. Nesielgti taip, kaip jie. Profsąjungos lyderių teismas yra geras pavyzdys, kaip nereikia elgtis, kad nebūti panašiais į „juos“. Pavyzdžiui, imti ir parodyti bent truputį atjautos ir supratimo žmogui. Bent trumpam pabūti krikščionimis – suprasti ir atleisti. Pamatyti paslėptas esmes, glūdinčias už atrodytų aiškių ir paprastų įvykių.
Ir vis ta Rusija... Jau du dešimtmečius taip norime nuo jos atsiskirti, o kaip elgiamės patys? Vietoje caro Putino čia įvairūs „valstybininkai“, o iš esmės demokratijos iškabos mažai skiriasi. Ir čia ir ten paprastam žmogui dažnai neįmanoma pasiekti teisingumo. Tiesiog neįmanoma. Sakyčiau, Rusijoje tam tikrais atvejais net lengviau. Nes caras visada rodo parodomąjį rūpestį savo valdiniais. O čia niekas niekam nerūpi...
Pavyzdžiui, pabandykite nueiti į Užsienio reikalų ministeriją. Kaip paprastas pilietis. Klientų priėmimo skyriuje jus sutiks darbuotoja už neperšaunamo stiklo. Galėsite per skylutę įkišti savo pareiškimą... Nuo ko jie ginasi neperšaunamais stiklais? Nuo mūsų?
Gintaras Ronkaitis
