LRT televizijos laida „Laba diena, Lietuva“
Lietuvos Bažnyčios nekrečia pedofilijos skandalai, tačiau kitos problemos, kurias siekiama spręsti, anot naujojo Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo, yra panašios kaip ir kitur pasaulyje.
„Mes turime tų pačių problemų, kaip Buenos Airėse turėjo ir kardinolas J. M. Bergoglio [popiežius Pranciškus]. Yra šeimų, švietimo, gender ideologijos, gyvybės apsaugos klausimai. Yra bendri klausimai dėl abortų, eutanazijos, sąžinės laisvės gydytojams, kad jie turėtų galimybę pasakyti „Tai, ką medicinos sistema ar įstatymai verčia daryti, yra prieš mano sąžinę.“
Sąžinės laisvė turi būti gerbiama. [Reikia] pasisakyti už pilietinę atsakomybę, kad piliečiai nebijotų atsisakyti daryti to, kas prieštarauja jų tikėjimui. Tos pačios problemos egzistuoja visoje Europoje“, – duodamas interviu LRT televizijos žurnalistui Jurui Jankevičiui sakė G. Grušas.
Vilniaus arkivyskupu G. Grušą popiežius Pranciškus paskyrė balandžio 5-ąją, prieš tai priėmęs kardinolo Audrio Juozo Bačkio atsistatydinimą, jam sulaukus 75 metų.
– Nors ir ne pavasaris, atšventėme Velykas, turime naują popiežių, naują arkivyskupą, visi kažko tikisi...
– Aš irgi labai daug tikiuosi. Visų pirma, kaip popiežius prašė sau, taip drįstu ir aš žiūrovų prašyti maldų sau, kad galėčiau tinkamai atlikti šitas pareigas. Popiežius tikrai nustebino, kad Lietuvai arkivyskupą paskyrė savo antruoju paskyrimu – pirmiausia paskyrė savo įpėdinį Buenos Airėse, o tada čia, Lietuvoje, paskyrė mane.
Tikiuosi, kad kaip su nauju popiežiumi iš karto pasijuto tokia atgaiva Bažnyčioje, viltys, atsinaujinimas, [taip ir Lietuvoje] ne dėl mano asmens, bet dėl šio laikotarpio – švenčiant Tikėjimo metus ir kviečiant naujai evangelizacijai – pajusime naują atgimimą, atsinaujins mūsų tikėjimas.
– Iš popiežiaus vis sulaukiame įvairių signalų. Vienas jų – tarsi skatinamas tam tikras kuklumas. Antras – jūsų paskyrimas. Kaip jūs suprantate tai, kad popiežius jus paskyrė vienu iš pirmųjų savo potvarkių?
– Aš per daug to nesureikšminčiau. Iš tikrųjų kardinolas A. J. Bačkis jau prieš metus buvo įteikęs savo atsistatydinimo prašymą pagal Bažnyčios kanonų teisę. Buvo signalas [iš Vatikano], kad ieško naujo [arkivyskupo], tai visi taip ir laukėme kažko naujo. Tai yra tolesnė Bažnyčios gyvenimo raida su nauja viltimi. Eminencija per daugiau kaip 20 metų tarnystės čia, Vilniuje, labai daug padarė ugdant, statant Bažnyčios infrastruktūrą. Man dabar teks tęsti tą darbą. Tikiuosi, kad pasistūmės Bažnyčios atnaujinimas. Matom tą atgimimą visoje Lietuvoje – jis maždaug sutapo su nepriklausomybe.
– Kartu su nepriklausomybe Bažnyčia įgijo ir tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, kunigų trūkumas.
Kunigų trūkumas yra, bet ne visame pasaulyje. Yra vietų, kur tokio pašaukimo labai daugėja. Naujasis popiežius primena mums, kad Bažnyčia yra visuotinė, negalima apsiriboti tik tuo, kur gyvenam. Tų iššūkių yra. Man atrodo, kai žmonės į tikėjimo gyvenimą įsigilina, kai išgirsta ir asmeniškai pradeda gyventi savo tikėjimu, daug kas išgirsta, kur Viešpats juos siunčia.
Dažnai yra tas pasibeldimas, tas kvietimas į pašaukimus stoti ir daryti ką nors kitam, ne tik sau, ir Viešpats tuo pašaukimo klausimu pasinaudoja labai plačiai – jis daugelį jaunuolių kviečia tiek į kunigystę, tiek į pasiaukojantį gyvenimą, į tarnystę kitiems. Ir diakonai, ir pasauliečiai kviečiami į tarnystę.
Motinos Teresės pavyzdys labai daug ką paskatino atkreipti dėmesį į neturtinguosius. Naujas popiežius irgi tai padarys. Man atrodo, Jonas Paulius II mūsų širdis palietė. Negalim pamiršti, kad jis prieš 20 metų čia lankėsi – Vilniaus katedroje, mūsų krašte. Šiais metais minėsime ir šį įvykį. Reikės iš naujo įsiklausyti į jo žodžius, nes ir prieš 20 metų jis labai pranašiškai kalbėjo – kvietė mus į Dievo įsiklausyti ir kartu eiti į bendrystę ir laisvę.
– Popiežius pabrėžia Bažnyčios kuklumą. Jis sako: noriu neturtingos Bažnyčios vargšams. Antra vertus, yra tradicijos. Pasižiūrėkime, mūsų bažnyčios nėra tokios kuklios, jos nėra bakūžės – visa tai yra tikinčiųjų valia, tikinčiųjų suaukotais pinigais. Kaip reikėtų išspręsti šitą dilemą?
Aš čia nematau didelės dilemos. Iš tikrųjų dėmesys vargšams – atiduoti, padėti kitiems – visada buvo Bažnyčios tradicijos dalis. Ir tuo metu, kai žmonės statė, puošė didžiąsias bažnyčias. Pagrindas buvo atiduoti Dievui tai, kas yra geriausia. Ir žmogui reikia fizinio pamatymo, prisilietimo prie to didingumo. Pati Vatikano bazilika leidžia pajusti Dievo didingumą – žmonės ir kaimuose, ir miestuose tą patį junta.
Todėl Bažnyčia visada buvo glaudžiai susijusi su menu. Tarp didžiausių meno kūrinių yra bažnytiniai, religiniai, užsakyti arba pastatyti Dievo garbei. Tie du dalykai nebuvo išskiriami. Kuo daugiau mes esam pasiruošę tai, kas geriausia, atiduoti Dievui, tą mes ir liturgiškai, bažnytiškai darom, taip pat ir per savo artimus, per vargšus, skirdami jiems laiko ir dėmesio.
– Pasaulinės Katalikų Bažnyčios problemos šiek tiek turbūt skiriasi nuo Lietuvos Bažnyčios aktualijų. Ar įžiūrite tuos skirtumus? Kur jie didžiausi ir kokios didžiausios aktualijos jūsų laukia dabar?
– Tos pačios problemos yra visame pasaulyje. Reikia skleisti ir įgyvendinti gerąją naujieną. Tas įgyvendinimas skiriasi skirtingose kultūrose, kraštuose. Pietų Amerika, iš kur popiežius kilo, Azija, Afrika, Europa. Kiekvienas žemynas turi savo iššūkių, bet atsakas yra naujoji evangelizacija, gilesnis tikėjimo supratimas. Šitie Tikėjimo metai mus šiuo keliu ir kreipia.
Reikės dirbti kuriant bendruomenes, kur žmonės vieni kitus supranta, ieško gilesnio susitikimo su Dievu ir yra pasiryžę įgyvendinti savo tikėjimą. Mūsų tikėjimas negali būti atskirtas nuo mūsų gyvenimo, nuo kasdienybės.
– Bet tokių aktualijų kaip įvairių religijų tarpusavio santykiai, pedofilijos skandalai, kurie kamuoja Bažnyčią visame pasaulyje, mes tar si ir neturime. Jūsų aktualijos ir pagrindinė darbotvarkė, atrodo, yra kita?
– Tarpreliginis dialogas, man atrodo, yra čia, – ekumenizmo klausimas, tautinių skirtumų klausimas. Bet mes turime tų pačių problemų, kaip kad kardinolas J. M. Bergoglio [popiežius Pranciškus] Buenos Airėse turėjo. Yra šeimų, švietimo, gender ideologijos, gyvybės apsaugos klausimai. Yra bendri klausimai dėl abortų, eutanazijos, sąžinės laisvės gydytojams, kad jie turėtų galimybę pasakyti: „Tai, ką medicinos sistema ar įstatymai verčia daryti, yra prieš mano sąžinę.“
Sąžinės laisvė turi būti gerbiama. [Reikia] pasisakyti už pilietinę atsakomybę, kad piliečiai nebijotų atsisakyti daryti to, kas prieštarauja jų tikėjimui. Tai tos pačios problemos visoje Europoje.
– Tai perversmų Lietuvoje nereikėtų tikėtis?
Atsinaujinimo Lietuvoje reikia, ir jei norime tai pavadinti perversmu, gerai. Bet mes kartais vartojame skirtingus terminus – gilus tikėjimo atsivertinimas yra visuomenės atsinaujinimas ir tik taip mes turėsime tą visuomenę, kokios trokšta visų mūsų širdys.
