Emigravusi lietuvė JAV iš naujo atrado gimtąją kalbą: „Pati turėjau ją dar kartą išmokti“

„Gyvendama svetur lietuvių kalbą atradau iš naujo – šįkart kaip mokytoja. Pradėjau pastebėti visas jos gramatines subtilybes, apie kurias gyvendama Lietuvoje nė nesusimąstydavau. Staiga mokinio akimis pamatai, kad „stalas“ virsta „stalo“ arba „stalui“, ir natūraliai išgirsti klausimą: „O kas čia dabar įvyko?“ Todėl galiu drąsiai sakyti, kad būtent gyvendama ne Lietuvoje iš naujo atradau savo gimtąją kalbą ir tam tikra prasme pati turėjau ją dar kartą išmokti“, – pasakoja Giedrė.

Mokyti lietuvių kalbos pradėjo netikėtai

Kalbų mokytoja Giedrė dirba nuo 2017 metų, o lietuvių kalbos pradėjo mokyti tik 2022-aisiais. Dar po metų įkūrė lituanistinę mokyklą „Gudrutis“. Pasak jos, viskas prasidėjo netikėtai. 

„Prieš tai penkerius metus mokiau anglų ir ispanų kalbų, tad ilgainiui mūsų mokiniai pradėjo klausinėti, ar neatsirastų pamokų ir norintiems išmokti lietuviškai. Pamenu, tada pagalvojau: kas gi norėtų mokytis tokios sudėtingos ir pasaulyje palyginti mažai vartojamos kalbos? Mano pačios nuostabai, norinčiųjų atsirado tikrai nemažai“, – teigia Giedrė. 

Pirmaisiais jos lietuvių kalbos mokiniais tapo keturi vaikai iš dvikalbės šeimos. Vaikų tėtis jau buvo įdėjęs nemažai pastangų, tačiau pradėjus mokytis linksnių vaikams prireikė pagalbos. Būtent tuomet Giedrė suprato, kad šios kalbos mokymas pareikalaus kur kas daugiau kūrybiškumo, nei iš pradžių atrodė.

„Puikiai prisimenu, kaip sėdėjau prieš dvylikametį mokinį ir bandžiau paaiškinti, kodėl sakome „čia yra stalas“, bet „knyga yra ant stalo“. Galūnė pasikeitė – bet kodėl? Po tos pamokos iš karto paskambinau savo mamai ir paprašiau atsiųsti visą sąrašą knygų. Didžiam mano nusivylimui neradau nė vienos knygos, kurioje būčiau radusi tokią logišką sistemą, kokios ieškojau“, – prisimena ji.

Taip atsirado jos pačios sukurta metodika. Joje Giedrė stengėsi paprastai paaiškinti kitakalbiams linksnius, asmenuotes ir kitas sudėtingas ar neįprastas temas. Mokinių rezultatai parodė, jog Giedrės pastangos pasiteisino.

„Būsimiems mokiniams visada siūlau nemokamą pirmą susitikimą, kad galėčiau įvertinti jų kalbinę situaciją. Jeigu žmogus moka ispanų ar kitą romanų kalbą, jau žinau, kad kai kuriuos gramatinius principus jam bus lengviau suprasti. Jei kalba tik angliškai – mokymo sistema bus visai kitokia. Jei žmogus 90 procentų supranta lietuviškai, bet atsako angliškai – reikia dar kitokio metodo“, – savo patirtimi dalinasi ji.

Lietuvių kalbos mokosi net dėl meilės

Šiandien jos mokiniai gyvena visame pasaulyje – nuo Australijos iki Kolumbijos, nuo Airijos iki JAV.

Vieni jų yra lietuvių kilmės ir siekia atkurti ryšį su savo šaknimis, kiti planuoja gyvenimą Lietuvoje ir ruošiasi kalbos egzaminui, o dar kiti tiesiog nori geriau susikalbėti kasdienėse situacijose.

„Dar viena įdomi mano mokinių grupė – vyrai, vedę lietuvaites arba turintys rimtų ketinimų jų atžvilgiu. Per visą savo karjerą turėjau vos keturias moteris, kurios mokėsi lietuvių kalbos dėl lietuvio vyro!“, – stebisi lituanistinės mokyklos įkūrėja. 

Giedrė dirba tiek su vaikais, paaugliais, tiek su suaugusiais, todėl pripažįsta, kad kartais tenka pabūti ir psichologe – daugeliui sunku klysti ir pasirodyti kvailai, tačiau mokymosi procesas vyksta tik darant klaidas. 

„Labai gerbiu visus, kurie pasiryžta mokytis mūsų kalbos. Visada juos perspėju: kitaip nei anglų ar ispanų, lietuviškai greičiausiai susikalbėsite tik Lietuvoje. Lietuvių kalba nėra trisdešimties dienų iššūkis. Ji labiau primena santykius – jiems sukurti reikia laiko“, – sako lituanistinės mokyklos įkūrėja.

Lietuviškas kraujas prabyla net po kelių kartų

Per kelerius mokymo metus Giedrė sukaupė daugybę istorijų, tačiau jautriausios dažnai būna susijusios su lietuvių kilmės žmonėmis, gyvenančiais užsienyje.

„Vienas gražiausių fenomenų, kuriuos esu pastebėjusi, – kai lietuvių kilmės mokiniai pradeda kalbėti ir jų tarime staiga išgirstu tam tikros lietuviškos tarmės atspalvį. Išgirstu suvalkietišką, dzūkišką ar aukštaitišką skambesį. Tada juokais sakau: „Čia jūsų lietuviškas kraujas kalba.“ Tokie momentai būna labai jautrūs“, – dalinasi Giedrė. 

Ji teigia, kad kalbos mokymas apsiriboti gramatika negali – svarbu supažindinti mokinius su papročiais, istorija, kultūra. Tai padeda suprasti ne vien atskirus žodžius, bet ir lietuvišką mentalitetą.

„Kartą vienas mokinys skundėsi lietuve, su kuria jam teko bendrauti darbinėje aplinkoje. Jis sakė: „Ji baisiai nemandagi!“ Tačiau išsiaiškinus situaciją paaiškėjo, kad tai nebuvo nemandagumas. Mums visiškai normalu pasakyti: „Laba diena, norėčiau nusipirkti telefoną.“ Amerikoje prieš tai dar gali tekti aptarti, kaip sekasi, koks oras ir kaip praėjo diena. Todėl paaiškinau mokiniui: jo pašnekovė nėra nemandagi – ji tiesiog elgiasi pagal lietuviškus bendravimo standartus“, – šypsosi pašnekovė.

Didžiausia klaida – išgirdus akcentą pereiti į anglų kalbą

Paskutiniu metu Lietuvoje vis dažniau diskutuojama apie užsieniečių pareigą mokytis lietuviškai. Giedrės nuomone, svarbiausia yra ne tobulumas, o pastangos.

Lituanistinės mokyklos įkūrėja turi patarimą ir patiems lietuviams – didelė klaida vos išgirdus akcentą pereiti į anglų kalbą. Pasak jos, niekada negali žinoti – galbūt žmogus kelias minutes mintyse dėliojo sakinį ir pagaliau išdrįso pasakyti tai lietuviškai, o atsakydami jam angliškai visas pastangas nurašome. Daug svarbiau parodyti kantrybę nei taisyti kiekvieną klaidą.

Nors gyvena JAV, Giedrė yra įsitikinusi, kad globalėjančiame pasaulyje lietuvių kalbos svarba išliks. „Anglų kalba leidžia mums susikalbėti su pasauliu, tačiau lietuvių kalba pasako, kas mes esame. Ji turi išlikti gyva – darbovietėse, gatvėse, šeimose, tarp jaunų žmonių ir tarp tų, kurie atvyksta gyventi į Lietuvą. Globali Lietuva ir lietuviška Lietuva, mano nuomone, viena kitai neprieštarauja. Galime būti atviri pasauliui ir kartu labai aiškiai žinoti, kokia kalba yra mūsų namų kalba“, – teigia ji.