Socialinių reikalų ir darbo ministerija vykdo programą, kai valstybė padengia 10-20 procentų su būsto įsigijimu susijusių išlaidų. Pavyzdžiui, dviejų ar trijų asmenų šeima, kurios metinės grynosios pajamos neviršija 12 546 eurų per metus, o santaupų ir turto vertė neviršija 26 724 eurų, gali ja pasinaudoti.
Į valstybės paramą gali pretenduoti pora, kuri uždirba ne daugiau kaip 522 eurus per mėnesį. Su žmonėmis, gaunančiais tokias pajamas, bankai apie būsto paskolas dažniausiai nekalba. Tad šia valstybės paramos sistema naudojasi retas.
15 procentų paskolos padengs pasiryžusiems gyventi provincijoje
Tad norima praplėsti paramos ribas. Jau nuo kitų metų liepos, jaunos šeimos, ieškančios pirmųjų savo namų, gali tikėtis gauti net 15 procentų siekiantį pradinį banko įnašą už būsto paskolą vien todėl, kad ryžosi gyventi ne didmiestyje. Tai pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, būtų didelė paspirtis jaunoms šeimos bei padėtų atgaivinti merdėjančius regionus.
„Panevėžiui trūksta daug inžinierių. Pagal tai, kokios investicijos pritrauktos į šį miestą, kalbant tiek apie profesinį, tiek apie koleginį švietimą, jaunimui Panevėžyje tikrai yra perspektyvų, čia galima dirbti ir užsidirbti. O tokia pagalba įsigyjant būstą būtų didelė paspirtis“, – įsitikinęs S. Skvernelis.
Pagal valdžios užmojus, jau nuo kitų metų vasaros jaunos šeimos, 15-os procentų siekiančia paskolos kompensacija galės pasinaudoti, jeigu būstą įsigis regionuose, kuriuose gyvena ne daugiau nei 100 tūkstančių žmonių.
Taip pat kalbama, kad ši valstybės parama pirmajam būstui, būtų suteikiama ir finansiškai pagelbėtų ne tik Lietuvoje gyvenančioms šeimoms, bet ir emigrantams, norintiems įsigyti būstą Lietuvoje. Tokia iniciatyva neva paskatintų emigrantus grįžti į mūsų šalį.
Jaunimą į regionus pritrauktų nuosavas verslas
Tiek verslininkai, tiek patys jaunuoliai abejoja, ar būsto įsigijimo parama privers jaunus žmones sugrįžti į tėvynę, ar kurtis toliau nuo visai kitokias galimybes siūlančių šalies didmiesčių.
Pagrindinė priežastis, kodėl regionuose mažėja žmonių, o dauguma jų ir emigruoja svetur – darbo vietų trūkumas. Tad kol nėra gerai mokamų darbo vietų, sunku tikėtis pokyčių. Esą reikėtų galvoti apie kitas priemones ar didesnę paramą.
„Dabar egzistuojančia būsto parama, mažai kas pasinaudoja. Kalba, kad darbdaviai turi didinti algas, o valdžia duoda neva „saldainį“: 15 procentų paramą būstui. Bet tai tik kalbos. Juk paramą duoda tiems, kurių atlyginimai nėra dideli, o tokie žmonės bankuose paskolų negauna. Būtina keisti šios paramos gavimo sąlygas. Taip pat į regionus atvyktų daugiau žmonių, jeigu valstybė labiau skatintų jauną verslą regionuose. Prie to galėtų prisidėti ir savivaldybės, siūlydamos specialią regioninę paramą,“ - teigė Alytaus krašto verslininkų asociacijos pirmininkė Dalia Matukienė.
Renkantis miestą būsto parama nereikšminga
Žmonės renkasi gyvenamąją vietą pagal siūlomą darbo užmokestį, laisvalaikio galimybes, infrastruktūrą, įsitikinęs Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas. Tai, kad lengviau taps įsigyti būstą, bus tik viena iš kompleksinių priemonių pritraukti jaunus žmones, mokslus baigusius didžiuosiuose miestuose. Tačiau tai nepakeis migracijos tendencijų.
„Perspektyvos didžiuosiuose miestuose didesnės, gyvenimo sąlygos kito, veiklos kur kas daugiau. Be to jaunam žmogui norisi būti veiksme, tarp žmonių. Ši valstybės parama manau, nelabai reikšminga renkantis miestą gyvenimui,“ - portalui tv3.lt teigė E. Sarkanas.
Vienintelis faktorius, galintis pakeisti situaciją – ekonominis. Pasak studentų atstovo, tik didesnis atlyginimas negu didmiestyje, jauną žmogų galėtų privilioti į provinciją.
„Turbūt viliotų atlyginimas, kuris turėtų būti didesnis negu didžiajame Lietuvos mieste. Karjera,“ - kalbėjo E. Sarkanas.
Daugiau nei pusė abiturientų ruošiasi emigracijai
Valdžios siekis šia parama sumažinti emigraciją, studentų atstovo nuomone nebūtų labai sėkmingas. Tačiau atsižvelgiant į išvykti planuojančių abiturientų skaičių, kažkokių priemonių imtis reikia nedelsiant.
„Visai neseniai buvo atlikta apklausa. Iš apklaustų paskutinių klasių moksleivių apie 60 procentų ketina emigruoti. Tad valstybė turi galvoti, ką ji blogai daro, kur link eina ir kokių veiksmų imsis, kad nebūtų tokių skaičių,“ - kalbėjo E. Sarkinas ir tikino, jog jaunuoliai ryžtasi emigruoti ne tik dėl geresnio darbo užmokesčio.
„Dauguma įsivaizduoja ir tiki, kad ten yra geresnė studijų kokybė. Bet nemaža dalis emigruojančių abiturientų stoja ne į geriausius universitetus, o galbūt net prastesnius negu Lietuvos. Čia dažnu atveju žaidžia įsitikinimas, kad Lietuvoje viskas blogai. Kitas dalykas, kodėl jaunimas emigruoja – tai atviri keliai ir galimybės bei pasikeitęs jaunų žmonių požiūris į studijas. Jie nebeskuba rinktis mokslų. Vis populiarėja „happy year“ kelionės. Tai yra, kai abiturientai nežino ką nori toliau veikti, kur studijuoti, tad metus keliauja ir ieško galimybių, plečia akiratį. Ir tai, manau, nėra blogai. Svarbiausia, kad tas žmogus kažkada grįžtų į savo šalį ir bent dalį laiko investuotų čia, tėvynėje,“ - kalbėjo E. Sarkinas.
Iš sostinės į Alytų ne dėl piniginės kompensacijos
Didmiesčio šurmulį į kiek mažesnio miestelio gyvenimą iškeitę alytiškiai Vaida ir Marius, sako, jog baigę studijas sostinėje nepasiliko dėl kelių priežasčių. Valstybės siūloma 15 procentų būsto paskolos kompensacija, anot moters, būtų tik vienas iš priedų, tačiau ne pagrindinis motyvas pasirenkant miestą.
„Pinigai tik papildomas priedas. Žinoma, svarbu buvo tai, kad būsto kaina gerokai mažesnė Alytuje negu Vilniuje, tačiau pagrindinis motyvas, kodėl nelikome Vilniuje kitas. Manau, mažesniame mieste vaikus lengviau auginti. Darželiuose vietų yra, čia ir mūsų abiejų tėvai gyvena, tad prireikus nereikia ieškoti svetimo žmogaus, galinčio prižiūrėti vaiką. Čia žalumos daugiau, oras kokybiškesnis, nuo namų poliklinika netoli, o tai mums, auginant vienerių metų vaiką, itin aktualu. Taip pat čia nėra automobilių spūsčių: darbą baigei 17 valandą, 17.05 – tu jau namie,” - gyvenimo privalumus mažame mieste vardijo Vaida.
Anot moters gyvenimas Alytuje, šeimai akivaizdžiai sumažino išlaidas, o pajamos – liko tokios pačios. Tačiau darbo vietas teko susikurti patiems.
„Pradžioje buvo neramu dėl darbo vietų, bet man pavyko įsidarbinti savo darbovietės Vilniuje filiale Alytuje. Vėliau su vyru įkūrėme savo verslą. Beje, pastebėjau, kad ir emigrantai grįžtantys iš užsienio dažniau įsikuria ne didžiuosiuose miestuose, o mažesniuose. Ir čia neieško darbo, o patys susikuria darbo vietas. Viena draugų pora atidarė kelionių agentūrą, kiti pradėjo – kaminų verslą,“ - pasakojo Vaida.
Iš emigracijos grįžti neplanuoja
Tuo tarpu nuo 2005 metų Anglijoje gyvenanti Eglė sako, jog į Lietuvą ji nebegrįš.
„Tai, kad visa mano šeima čia. Visas gyvenimas. Lietuvoje tik močiutės ir keli giminaičiai. Nežinau nė vienos priežasties, kuri mane priverstų grįžti, turbūt jos nėra. Mano mama, kuri Anglijoje taip pat gyvena ir dirba nuo 2004 metų, gal ir norėtų sugrįžti, bet yra daug priežasčių, kodėl negrįžta. Viena iš jų – tai aš ir mano šeima, kuri liktų čia, Anglijoje. Taip pat pragyvenimo lygis, darbas. Abejoju, ar mama savo gimtame mieste Ukmergėje susirastų taip gerai apmokamą darbą, kokį turi čia, Anglijoje,“ - pasakojo 31 metų Eglė.
Moters nuomone, valstybės siūloma parama aktuali tik tiems, kurie išvyko būstui užsidirbti.
„Visi išvyksta dėl skirtingų priežasčių. Kurie išvažiavo būstui užsidirbti, tai žinoma, juos siūloma parama paskatins anksčiau sugrįžti. Bet kita vertus, juk jie ir taip užsidirbs tam būstui ir grįš. Galbūt yra Lietuvoje šeimų, kurioms reikia namų ir jie net neturi galimybės išvykti į užsienį užsidribti. Tad gal tą paramą reikėtų joms skirti,“ - svarstė Eglė.
