Apie tai „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja mokslininkas, geologas Andrej Spiridonov.
Visi dabar keliauja dėl to Mėnulio – kas ten skris ir ką ten gręš? Ar ten iš principo įmanoma kažką bandyti pramoniniu būdu parsivežti iš to Mėnulio?
A. Spiridonov: Nežinau, ar ten apsimokėtų iš Mėnulio vežtis. Ten galbūt labiau apsimokėtų bazę daryti, kolonizuoti jį, kad, kaip čia būtų, tvari sistema, kad ten surasti visų reikalingų cheminių elementų pakankamą kiekį, kad infrastruktūrą galima būtų statyti.
Čia kokia prasmė?
A. Spiridonov: O prasmė, tai nežinau, kaip čia pasakyti, kolonizuoti?
Mėnulis gi tampriai susijęs su Žeme yra. Na, kol neatitrūks ir nenuskris į kosmosą kada nors, bet bet kokiu atveju jis tolsta dabar vis tiek nuo Žemės.
A. Spiridonov: Na, jis tolsta centimetrais per metus, bet ten ilgai laukti teks ir veikiausiai išnyksime seniai iki to įvykio.
O Žemė, kaip Jūs galvojate, ji išnyks greičiau, pagal visas evoliucijos teorijas, kai Saulė didės, sudegins Žemę? Bet iš tikrųjų ar Žemėje atsitiks procesai tokie, kad nebereikės laukti, kada Saulė supleškins Žemę? Kai Jūs žiūrite į Žemę, ar Jums atrodo, kad mes einame kažkokiu pragaištingu keliu?
A. Spiridonov: Geologiniai procesai, jie ir patys savaime visokias katastrofas sukuria, nes Žemė yra pati geriausia sistema vykdant chemoterapiją prieš gyvybę. Kaip čia pasakius, epizodiškai masiniai išmirimai visokie įvyksta ir jie įvyks ateityje.
Mes žinome, kad ten, pavyzdžiui, po Pietų Afrika kaupiasi mantinis pliumas, kuris, tikėtina, kad suplėšys Afriką, o prieš tai ten padengs lavos laukais didžiuliais ir atmosfera praturtins anglies dvideginiu ir sieros oksidais, ir užnuodys planetą tam tarpui, gal porai milijonų metų. Po to atsigautų.
Tai čia dar nelabai greitai.
A. Spiridonov: Taip, ten po kelių dešimčių milijonų metų, galvojama, tas įvyks. Kol kas dar ramiai, galima pirkti nekilnojamąjį turtą Afrikoje.
O kalbant apie žmones, tai žmonės yra tiesiog kaip toks inovuojantis veiksnys, kuris destabilizuoja sistemą, kadangi Žemės sistema, ji egzistuoja tokioje trumpalaikėje kvazi-pusiausvyroje, kuri yra kaip išdava įvairiausių biologinių, geologinių procesų. Kadangi žmonės pastoviai inovuoja, naujus procesus įvelia į tą sistemą, jie keičia tą pusiausvyros tašką, ir mes judame prie naujo pusiausvyros taško, kuris yra nebūdingas visam mūsų egzistavimui.
Tai, pavyzdžiui, mažiau deguonies, daugiau CO2, daugiau fiksuoto azoto. Tas didesnis produktyvumas, nes žmonės vos ne padvigubina azoto įnešimą į biosferą, nes yra tokios nitrifikuojančios bakterijos, tai reiškia gamina nitratus, ir juos vartoja ten visi kiti organizmai ir gamina baltymus.
Pavyzdžiui, iš ko baltymai – azoto junginiai, be jų mes tiesiog neveiktume – mums reikia azoto fiksavimo, o žmonės pagalvoja: „Mums trūksta maisto, pagaminkime azotą iš oro“, ir pakeičia azoto ciklą. Ir čia ne šiaip sau promilėmis, o dešimtimis procentų, ir tai yra labai didelis poveikis visoms ekosistemoms, visam jų produktyvumui. Jeigu produktyvumas padidėja, kiti elementai, jų pasiskirstymas, vėlgi, viskas pasikeičia.
Visiškai nauja pusiausvyra, kurios niekad gyvybė nėra mačiusi istorijoje savo. Tai ir tokių niekad nematytų istorijoje procesų gal šimtai vienu metu vyksta ir niekas nesupranta, kur tas vyksta. Mes tiesiog inovuojame dėl to, kad mums dėl trumpalaikės naudos tas apsimoka ir mes tiesiog eksperimentuojame šimtais įvairiausių kelių. Ir pavyks – nepavyks, išmirsim – neišmirsim.
Kitaip žmonija ir negali turbūt gyventi. Ir čia nesustabdomi procesai.
A. Spiridonov: Tikriausiai nesustabdomi, kadangi žmonės nėra kažkoks vienas centralizuotas organizmas, mes esame labai decentralizuoti.
Mes konkuruojame daugybe lygių ir kooperacija veikiausiai nėra įmanoma totali.
Ir po mūsų nors ir tvanas, kaip sakė.
A. Spiridonov: Taip, tai visi inovuos, visi konkuruos. Šalutinės pasekmės, jos ateis, ir galbūt jos bus pražūtingos, galbūt ne tiek pražūtingos.
Pasaulio pabaiga – 2049 metai, čia aš taip sakau, o jūs truputėlį kitaip sakote, kad 2049 metais nedaug vietų liks Žemėje, tinkamų gyventi. 2049 metai – ne už kalnų. Net mūsų karta čia sulauks tos datos. Ką Jūs turite omenyje dėl tos datos ir kaip atrodys Žemė?
A. Spiridonov: Na, ši data susijusi su „Nature“ paskelbtu straipsniu, kurį aš ten painterpretavau. Tiesiog jie pateikė skaičius, kokie bus ekonominiai nuostoliai arba, kaip tik, bonusai nuo to klimato šiltėjimo, ir faktiškai, kodėl pasirinkta ši data?
Todėl, kad tai yra faktiškai lygiai pusė amžiaus – XXI amžiaus. Dauguma prognozių, ten klimatinių, ten tokių, anokių, jos centruojasi ties apvaliu skaičiumi – 2100-aisiais metais, bet tas skaičius disocijuoja žmones nuo pasekmių, kadangi tai yra pakankamai tolimas laikas ir dauguma nesiruošia taip ilgai gyventi, o 2049-ieji, tai faktiškai didžioji dalis išgyvens iki to laiko ir ką realiai jie patirs.
Tai netikėtai buvo pamatyti, kad nuostoliai gali būti nuo ten dešimtim procentų nuo pasaulinės ekonomikos. Ekonomistai skaičiuoja, kad ekonomika vystantis technologijoms turi augti, tačiau iš kitos pusės vykstant klimato atšilimui, ištisi regionai tampa vis blogesni gyventi.
Tai vienas procesas augina gerovę, kitas procesas naikina gerovę ir bendrai gaunasi, kad ten kokiais 10–20 proc. pasauliniu mastu sumažės tas produktyvumas, o didžiausios ekonominės krizės, jos turėjo pasekmę 3–8 proc., tai galite įsivaizduoti, kad tas neigiamas poveikis bus didesnis už didžiausias ekonomines krizes ir jis netruks metus, du – jis tiesiog bus amžinas pokytis iki amžių galo.
Tai čia visam pasauliui? Ar čia dėl to, kad vieniems gerai, o kiti skursta, kiti džiaugiasi?
A. Spiridonov: Daugmaž taip bus. Tai yra beveik visame pasaulyje bus blogai arba labai blogai, o tik toms šalims, kurios arčiau polių, bus gerai – ten, kur anksčiau buvo prastos sąlygos – Šiaurės Europa, Rusija, Kanada, dalis JAV, Aliaska.
Visą laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
