Ar naujasis ES Lustų aktas padės Europai stiprinti konkurencingumą ir saugumą? Tai priklausys ne vien nuo pastatytų gamyklų. Svarbu ir tai, ar moksliniai atradimai virs produktais, kas juos pirks ir ar galimybių dalyvauti kuriamoje ekosistemoje turės mažesnių valstybių įmonės.
Šiuos klausimus aptarėme Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (EESRK), svarstydami Europos Komisijos pasiūlytą naująjį Lustų aktą, vadinamą „Chips Act 2.0“. Tai dar tik teisėkūros pasiūlymas, dėl kurio turės susitarti ES valstybės ir Europos Parlamentas. Vis dėlto jau dabar verta pažvelgti, kokią kryptį jis siūlo ir ką ji galėtų reikšti Lietuvai.
Kodėl Europai prireikė antrojo Lustų akto?
Pirmasis ES lustų aktas įsigaliojo 2023 metais. Jo atsiradimą didele dalimi paskatino COVID-19 pandemijos metu sutrikusios pasaulinės tiekimo grandinės. Lustų trūkumas stabdė Europos automobilių gamyklas ir kitų produktų gamybą bei aiškiai parodė Europos priklausomybę nuo kelių gamybos centrų Azijoje.
Praėjo vos treji metai. Kodėl jau prireikė „Lustų akto 2.0“? Pirmiausia todėl, kad pasaulis keitėsi greičiau, nei keičiasi daugelis Europos teisės aktų.
Pirmasis Lustų aktas, specialistų vertinimu, nebuvo nesėkmė. Jis padėjo mobilizuoti apie 52 mlrd. eurų viešųjų ir privačių investicijų, o su šiomis investicijomis siejama apie 46 tūkst. tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Paleistos penkios pilotinės linijos, kompetencijų centrų tinklas apima 28 šalis, kuriama lustų projektavimo ir kvantinių lustų infrastruktūra.
Vis dėlto Europa dar nesukūrė pakankamai stiprios visos puslaidininkių vertės grandinės. Trūksta pajėgumų pažangiausių lustų gamybos, projektavimo, atminties technologijų ir pažangaus lustų pakavimo srityse.
Man atrodo, čia ir slypi esminis pokytis. Pirmojo akto logika daugiausia buvo paremta pasiūla: investuoti, statyti gamyklas, didinti gamybos pajėgumus ir mažinti priklausomybę nuo Azijos. Dabar Komisija siūlo žiūrėti plačiau ir sujungti visą grandinę: mokslą, projektavimą, pilotinę gamybą, komercializavimą, masinę gamybą, galutinį vartotoją ir paklausą.
Tai atsakas į seną Europos problemą, kuri EESRK diskusijoje taikliai pavadinta atotrūkiu tarp laboratorijos ir gamyklos. Turime stiprų mokslą, universitetus ir technologines kompetencijas, tačiau ne visada sugebame mokslinį atradimą paversti produktu, startuolį – sparčiai augančia įmone, o prototipą – masine gamyba.
Gerai, pagaminsime. Bet kas europietišką lustą nupirks?
Čia atsiranda dar vienas svarbus pokytis – pirmasis Lustų aktas daugiausia buvo pasiūlos politika. Dabar daugiau dėmesio siūloma skirti paklausai: pavyzdžiui, bendram technologijų kūrimui su jas naudojančiomis pramonės šakomis ir inovatyviems viešiesiems pirkimams.
Būtent dirbtinio intelekto revoliucija yra viena priežasčių, kodėl 2026 metų diskusija apie lustus skiriasi nuo 2022–2023 metų. Tuomet pagrindinis impulsas buvo COVID-19 sukelti tiekimo sutrikimai. Dabar vis svarbesniu veiksniu tampa dirbtinis intelektas ir jam reikalingi didelio našumo lustai.
Pagal diskusijoje pristatytas prognozes, 2030 m. Europos puslaidininkių rinkoje apie 30 proc. paklausos gali tekti automobilių sektoriui, apie 25 proc. – duomenų centrams, debesijai ir dirbtiniam intelektui, 18 proc. – pramonei, o apie 11 proc. – aviacijos, kosmoso, gynybos ir saugumo pramonei.
Kokią vietą gali užimti Lietuva?
Lietuvai, greičiausiai, nereikia statyti milijardus kainuojančios lustų gamyklos, kad taptume Europos puslaidininkių ekosistemos dalimi. Turime įvertinti, kuriose vertės grandinės vietose jau turime arba galime sukurti konkurencinį pranašumą.
Mums potencialiai įdomios fotonikos ir lazerių technologijos, jutikliai, specializuotas lustų projektavimas, pažangus pakavimas ir testavimas, kvantinės technologijos, dirbtiniam intelektui skirta aparatinė įranga, gynybos elektronika ir specializuotos medžiagos.
Dalyvavimas Europos puslaidininkių ekosistemoje Lietuvos pramonei reikštų daugiau nei galimybę gauti finansavimą. Tai būtų galimybė mūsų įmonėms patekti į aukštesnės pridėtinės vertės europines tiekimo grandines, bendradarbiauti su didžiaisiais gamintojais, pritraukti investicijų ir kurti geriau apmokamas technologines darbo vietas.
Naujajame akte Komisija taip pat siūlo, kad regionai, turintys aiškų puslaidininkių ekosistemos plėtros ir investicijų planą, galėtų siekti specialaus statuso ir jungtis į europinį tokių regionų tinklą. Kol kas tai yra pasiūlymas, o ne jau veikianti sistema, tačiau Lietuvai jis galėtų atverti naujų galimybių.
Strateginė autonomija neturi virsti autarkija
Puslaidininkių vertės grandinė yra viena sudėtingiausių pasaulyje. Bandymas viską – nuo žaliavų iki pažangiausių lustų – gaminti tik Europoje būtų sunkiai įgyvendinamas ir ekonomiškai abejotinas.
Todėl labai svarbu įsivertinti: kokias priklausomybes galime toleruoti, kur turime įvairinti tiekimo šaltinius, o kokiose kritinėse technologijose Europa negali būti visiškai priklausoma nuo vieno išorinio tiekėjo?
Man įstrigo diskusijoje nuskambėjusi mintis: atsparumui reikia diversifikacijos, o diversifikacijai – atvirumo. Europa turi stiprinti savo kritinius pajėgumus, bet kartu išlaikyti pasaulines vertės grandines ir bendradarbiauti su patikimais partneriais – JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanu ir kitais.
Europai nebūtina visko gaminti pačiai, tačiau ji turi siekti tapti technologiškai nepakeičiama: turėti tokių technologijų, kompetencijų ir įmonių, be kurių pasaulinė puslaidininkių ekosistema negalėtų lengvai apsieiti.
Bendri tikslai reikalauja bendrų instrumentų
„Lustų aktą 2.0“ svarbu matyti platesniame Europos pramonės politikos kontekste: jis siejasi su kritinių žaliavų politika, bendrosios rinkos gilinimu, investicijomis ir strateginių technologijų stiprinimu. Europai svarbu ne tik nustatyti taisykles, bet ir galvoti, kur bus kuriamos technologijos, kas jas finansuos ir pirks, ar įmonės sugebės pasiekti pasaulinį mastą.
Čia grįžtame ir prie Mario Draghi diagnozės: Europai reikia daugiau investicijų, mažiau fragmentacijos, gilesnės bendrosios rinkos ir geresnių sąlygų inovatyvioms įmonėms augti. Jeigu Europos startuolis turi galvoti apie 27 skirtingas rinkas, o jo konkurentas JAV ar Kinijoje nuo pirmos dienos turi milžinišką vidaus rinką, konkurencingumo problema prasideda gerokai anksčiau, nei pradedame kalbėti apie subsidijas.
Yra ir dar viena problema. Pirmojo Lustų akto investicijos geografiškai pasiskirstė netolygiai – didelė dalis stambių projektų koncentruojasi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir keliose kitose valstybėse.
Jeigu Europos pramonės politika daugiausia remsis nacionaline valstybės pagalba, didžiosios valstybės galės skirti milijardus, o mažesnės šalys tokių galimybių neturės. Taip politika, skirta mažinti išorinę priklausomybę, gali didinti skirtumus pačioje ES.
Todėl Europos puslaidininkių politika negali tapti 27 nacionalinių subsidijų lenktynėmis. Reikia ir europinių instrumentų bei europinio finansavimo, kurie leistų bendroje ekosistemoje dalyvauti ir mažesnių valstybių įmonėms.
„Lustų akto 2.0“ užduotis – padėti Europai stiprinti kritinius technologinius pajėgumus, greičiau paversti mokslą verslu, auginti įmones ir kurti paklausą europinėms technologijoms, kartu išlaikant diversifikuotas pasaulines tiekimo grandines.
Pirmasis Lustų aktas iš esmės klausė: kaip sugrąžinti daugiau puslaidininkių gamybos į Europą? „Lustų aktas 2.0“ turi atsakyti į sudėtingesnį klausimą: kokių technologinių pajėgumų Europai reikia, kad ji išliktų konkurencinga, saugi ir reikšminga pasaulyje, ir kaip juos sukurti neužsidarant nuo pasaulio?
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Eitvydas Bajarūnas.
