Iš tikrųjų gali nutikti, kad Britanijos naujasis premjeras, įvertinęs faktus ir siūlomus įvairius apgailėtinai neadekvačius bei brangius susitarimus, nuspręs, kad „Brexit“ perspektyvos tokios bauginamos, jog reikės vėl atsiklausti žmonių – arba per kitą referendumą, arba (kas man būtų priimtiniausia) per visuotinius rinkimus. Iki tol rinkėjai tikrai gali nuspręsti, kad jie buvo suklaidinti „Pasitraukimo“ stovyklos šalininkų ir nubalsuoti už pasilikimą.
Ekonominė ir politinė kaina bet kokiu atveju bus milžiniška. Tačiau „Brexit“ referendumas pasirodys įspūdingai sukrečiantis, galbūt netgi katarsį nešantis įvykis Britanijos postimperiniame maratone, kurio tikslas – brandi moderni Europos valstybė.
Visgi įprotis norima laikyti tikra yra didelis blaivaus vertinimo priešas. ES šalininkams Britanijoje derėtų ruoštis blogiausiam scenarijui, net jeigu tikimės geriausia. Mūsų pagrindinis prioritetas – išgelbėti, ką dar įmanoma, iš tuojau sudušiančio laivo, o ne tikėtis, kad mūsų laivas stebuklingai atsiplėš nuo uolų, ant kurių užplaukė.
Dėl to neturėtume balsingai reikalauti kito referendumo arba nedelsiant surengti visuotinius rinkimus, nes dėl tokio elgesio atrodome kaip nemokantys pralaimėti ir negerbiantys demokratijos. Galime būti iš principo nusistatę prieš referendumus (kaip aš) ir galvoti, kad šis buvo ypač nevykęs (kaip aš galvoju).
Bet jeigu būtume laimėje, mes juk dabar nesikabinėtume prie taisyklių.
Dar svarbiau, kad rinkėjai nepatikėjo mūsų argumentais pirmąjį kartą. Turėtume pagalvoti, kaip pakeisti melodiją, o ne kaip padidinti garsą.
Jau aiškėja pasitraukimo šalininkų kampanijos dviveidiški argumentai ir išgalvoti faktai. Taip pat darosi akivaizdu, kad jie neturėjo jokio plano pergalės atvejui. Rinkėjai gana greitai padarys savas išvadas.
Tačiau mūsų pirmutinis uždavinys turėtų būti sumažinti žalą žmonėms.
Rasistinių ir ksenofobinių išpuolių daugėja. Turim aiškiai parodyti, kad daugiau negu 2 mln. Britanijoje gyvenančių žmonių iš kitų Europos šalių tebėra pageidaujami. Reikalingos aktyvistų kampanijos, turinčios pademonstruoti solidarumą ir draugystę. Nacionaliniu lygiu turi būti keliamas aiškus reikalavimas, jog jau esantys Britanijoje turi turėti teisę pasilikti, kad ir kokios būtų mūsų pasitraukimo sąlygos. Be kita ko, tai sustiprins mūsų pozicijas, ginant žemyne gyvenančių Britanijos piliečių teises.
Antra, turėtume akcentuoti žalą ekonomikai ir mėginti ją sumažinti.
Norvegijos scenarijus būtų mažiausia blogybė, antroje vietoje būtų Šveicarijos modelis, o Turkijos variantas (pasilikti muitų sąjungoje, bet ne vieningoje rinkoje) – daug blogesnis.
Turėtume reikalauti, kad bet kas, tapęs ministru pirmininku, pateiktų išsamią pasitraukimo iš ES scenarijų analizę. Idealiu atveju tai turėtų būti padaryta prieš paspaudžiant 50-ojo straipsnio mygtuką.
Tačiau neturėtume laikytis principo „juo blogiau – juo geriau“. Gali norėtis piktdžiugiškai kalbėti apie atšauktas investicijas ir bendroves, perkeliančias savo būstines į kitas šalis. Pareiškimas „Aš juk sakiau, kad taip bus“ nėra išmintingas požiūris į gyvenimą – nei asmeniniu, nei politikos lygmeniu.
Žmonės labiau linkę pripažinti savo klaidas, jeigu iš jų dėl to nėra šaipomasi.
Mums verčiau reikėtų pabrėžti teigiamus dalykus; daryti viską, ką galime, kad parodytume draugams ir kaimynams Europoje, jog didelė mūsų šalies dalis tebėra pasiryžusi palaikyti kiek įmanoma glaudesnius ir draugiškus santykius – kad ir kokią beprotybę mums užtrauktų mūsų politikai.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
