Naujų šeimininkų puoselėjama ilgus amžius stūksančio ir beveik visai sunykusio Vaitkuškio dvaro dalelė rengiasi kilti naujam gyvenimui.
Apie senąjį dvarą
Vartydamas senus leidinius ar interneto platybėse ieškodamas informacijos apie Ukmergės rajone esantį Vaitkuškio dvarą, gali sužinoti daug – yra išlikusių dvarą ir jo aplinką įamžinusių paveikslų, nuotraukų, yra pasakojimų apie dvare vykusias permainas, su šiuo dvaru susijusius žmones.
Dvaras per savo gyvavimą suskaičiavo ne vieną šimtmetį, jis įkurtas ir formavosi nuo 16 iki 18 amžiaus.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad 16 amžiaus pradžioje Vaitkuškio apylinkėse buvo daug smulkių žemės savininkų.
„Vienas iš jų buvo Vaitkus, nuo kurio pavardės, manoma, ir kilo dvaro pavadinimas“, – „Sekundei“ teigė naujoji dvaro rūmų likučių savininkė Sigita.
Tiesa, informacijos, kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, nėra. Žinoma, kad apie 1550 metus Vaitkuškis atiteko Skorulskiams. Šiai giminei per vedybas ir pirkimo sandėrius dvarą pavyko valdyti iki 1760 metų ir net išplėsti jo valdas.
Vėliau Skorulskiai išmirė arba nusigyveno. Žinoma, kad 1764 metais Mykolas Skorulskis pardavė visą Vaitkuškį Mykolui Kosakovskiui. Nuo tada iki pat savo klestėjimo pabaigos dvaras iš kartos į kartą buvo perduodamas šio didiko giminės palikuoniams.
Šeimos rezidencija
Nusipirkęs Vaitkuškį M. Kosakovskis įkūrė jame šeimos rezidenciją ir nuo to laiko vienos žymiausio Lietuvos giminės atšakos istorija susieta su Ukmergės kraštu.
Iš Sigitos surinktos medžiagos matyti, kad dvarą įsigijus M. Kosakovskiui, jame jau buvo mūriniai dvaro rūmai, greičiausiai statyti Skorulskių. Rūmai buvo trijų dalių, stačiakampio formos.
Priešais rūmus buvo oficina. Tame pastate įkurta valgykla, skalbykla, kitos pagalbinės patalpos, tarnų kambariai. Tarp jų buvo didžiulis dvaro kiemas.
Tarp rūmų ir oficinos M. Kosakovskis pastatė trečią rezidencijos ansamblio dalį: didžiulę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales.
Dabar tik labai laki vaizduotė gali atgaivinti tuos laikus, kai čia, toje pačioje erdvėje, po tuo pačiu dangumi didžiulėje rotondos salėje skambėjo muzika, šnekučiuodamiesi vaikštinėjo išsipuošę ponai, langų stikluose atsispindėdavo tūkstančių patalpas apšviečiančių žvakių liepsnos. Tikrai žinoma, kad tame pastate vykdavo iškilmingi priėmimai, puotos, būdavo dažni ir gausūs bajorų suvažiavimai.
Tačiau šio medinio statinio 19 amžiaus pradžioje jau nebebuvo.
Nauji šeimininkai
Domintis senuoju dvaru galima sužinoti daug datų, skaičių, pavardžių, faktų, istorijų, bet pajusti tikrąją Vaitkuškio dvasią galima tik stabtelėjus prie didingą praeitį menančių griuvėsių, pasivaikščiojus po šimtamečiais medžiais ošiantį, šeivamedžių puošiamą parką.
Tiesa, dabar dvaro rūmų likučiai – privati nuosavybė, tačiau susitarus, paprašius leidimo, mielai būsite sutikti ir įleisti. O jeigu dar pataikysite nuvažiuoti tuo metu, kai savo grožį skleidžia palei rūmų griuvėsius naujosios jų šeimininkės pasodintos rožės, Vaitkuškio dvaras atsisuks mielu ir jaudinančiu veidu.
Dvaro rūmų likučių savininkė Sigita jų kieme augina apie 80 krūmų įvairiausių rožių ir joms atiduoda didelę dalį savo laisvalaikio ir jėgų.
Net artimieji kartais nesupranta: „Kam tau to reikia?“ klausia, matydami, kaip sunku sodinti ir plytų, nuolaužų, akmenų ir kito šimtmečių palikimo sklidinoje dirvoje prižiūrėti gana lepius augalus, bet už šeimininkės rūpestį, rožės jai atsidėkoja nuostabiausiais žiedais.
Savininkų pora įsikūrusi pirmame dvaro rūmų bokšto, kuris 1984 metais buvo perstatytas ir paverstas bendrabučiu, aukšte. Naujieji šeimininkai bokšte kuriasi pamažu, nes viską daro savo rankomis. Didelio darbo ir investicijų dar laukia antrasis ir trečiasis bokšto aukštas bei jo viršūnė.
Bokštas, kuriame įsikūrę šeimininkai – toliau nuo įvažiavimo vartų, todėl svečius pasitinka ne jis, o stūksantys griuvėsiai.
Įdėmiai akiai užtenka ir tokio vaizdo, kad būtų galima suprasti, koks čia buvo dvaras. O ypač jeigu į griuvėsius pažvelgsi po to, kai būsi apžiūrėjęs senus Vaitkuškio dvarą vaizduojančius paveikslus ar nuotraukas. Atpažįstamų detalių galima pastebėti ne vieną.
Meilės istorijos
Žinoma, kad didinguosius dvaro rūmus 1856–1862 metais pagal savo paties projektą pastatė tuometis žemių savininkas grafas S. Kosakovskis.
Sigita pasakoja romantišką šio grafo tetos istoriją. S. Kosakovskio teta ponia Evelina Hanska buvo gerai pažįstama su garsiuoju prancūzų rašytoju Onorė de Balzaku. 1841 metais, mirus E. Hanskos vyrui, rašytojas jai pasipiršo. Tartis dėl vedybų O. de Balzakas atvyko į Peterburgą ir prieš pat savo mirtį, 1850 metais, ją vedė.
Kosakovskių giminės archyve yra išlikę du rašytojo laiškai – vienas grafui, kitas – jo žmonai Aleksandrai.
Dar viena Vaitkuškio dvare gyvenusios giminės istorija pasakoja apie Aleksandrą Kosakovską, kuri buvo kilusi iš garsios Peterburgo de Laval šeimos. Jos gimtuose namuose lankydavosi Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, kitos to meto įžymybės.
Vyresnioji Aleksandros sesuo Jekaterina buvo ištekėjusi už dekabristo S. Trubeckojaus ir, po sukilimo nuslopinimo, atsisakiusi prabangos, paskui vyrą išvyko į Sibirą.
A. Kosakovska palaidota Pašilės kapinėse. Prie Ukmergės, kadaise Vaitkuškio dvarui priklausiusioje teritorijoje, 1789 metais buvo pastatyta Šv. Barboros bažnyčia, tuomet buvusi prie šilo, – iš to ir kilęs Pašilės pavadinimas.
Surašytas dvaro inventorius
Daug ką iš senojo dvaro galima įsivaizduoti tik todėl, kad apie tai buvo popieriuje užrašyta. Išlikusiame 1814–1815 metų dvaro inventoriaus sąraše rašoma, jog tuo metu buvo 9 patalpos rūsyje ir 25 patalpos antžeminėje pastato dalyje. Rūmuose buvo valgomoji salė, miegamasis, kabinetas, du vaistų kambariai, du vasaros kambariai, dvi galerijos, drabužinė, bufetas, dvi vonios, tualetas, skalbykla, tamsus kambariukas ir kt.
Tik iš užrašų paaiškėjo, kad šalia rūmų stovėjo komisariatas – administracinis pastatas. Jame buvo du iždo kambariai, ratinė, virtuvės ir maisto sandėlių patalpos.
1831 metais dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas sukilimą malšinančio husarų pulko kareivių. Pagal išlikusius dokumentus matyti, kad tuo metu rūmai jau priklausė imperatoriaus rūmų ceremonmeisteriui Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, pirmojo dvaro savininko M. Kosakovskio anūkui.
Žinoma, kad S. F. Kosakovskis buvo išsilavinęs, gabus žmogus. Jo iniciatyva 1857–1862 metais rūmai buvo pertvarkyti. Po perstatymo smarkiai pakito rūmų išvaizda, nors senųjų rūmų struktūra išliko.
Turtai dingo
Vėliau dvaras perėjo Stanislovui Kazimierui Kosakovskiui. Antros jo žmonos Michalinos iniciatyva prie rūmų buvo pastatyta veranda. Tokie rūmai buvo išlikę ir po II pasaulinio karo.
Didelio mėgėjų teatro entuziasto S. K. Kosakovskio valdymo metu centrinėje dalyje buvo įrengta teatro salė, prilygstanti dviejų aukštų pastatui. Čia pat buvo turtinga rūmų biblioteka ir dalis šeimos archyvo.
Naujajame rūmų interjere buvo gausu italų, lenkų dailininkų ir paties S. F. Kosakovskio tapytų paveikslų, senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijų.
Vaitkuškio dvaro istorijos tyrinėtojai rašo, kad prasidėjus I pasauliniam karui, vertingiausi dvaro rinkiniai buvo išvežti į Rusiją ir ten pateko į muziejus arba dingo po karo.
Dalis dailės kolekcijos išvežta į Lenkiją ir sudegė per Varšuvos sukilimą. Dalį rūmų bibliotekos perėmė M. S. Kosakovskis ir pervežė į Lyduokių dvaro rūmus.
Likę rinkiniai, kolekcijos ir knygos buvo grobstomi rūmus užėmusių vokiečių kareivių, plėšiami Ukmergę užėmusių bolševikų, nyko dėl blogų laikymo ir saugojimo sąlygų. Tik nedideli rūmų bibliotekos ir kitų rinkinių fragmentai po 1921 metų pateko muziejus ir valstybines bibliotekas.
Paskutiniai valdytojai
Užsukus į dvaro teritoriją turėtų būti skiriama dėmesio ir dideliam kiemui su aukšta alyvų gyvatvore apsodinta veja. Sigita sako, kad daug alyvų išliko ir pavasariais džiugina svaiginamu žiedų kvapu.
Deja, jau nepamatysime kalno šlaituose buvusių užtvankomis sujungtų tvenkinių ir virš jų nutiestų tiltelių, per parką vingiuojančių alėjų, ažūrinių pavėsinių.
Antrasis pasaulinis karas ir po jo prasidėjusios permainos Vaitkuškio dvarui buvo lemtingi. Sekdami žymiojo dvaro istoriją matome, kad iki 1940 metų dvaras formaliai priklausė 1900 metais gimusiam Jonui Eustachijui Kosakovskiui. Faktiškai rūmus tvarkė jo motina Zofija Bover de Saint Clair – Kosakovskienė.
Nėra žinoma, kada paskutinis paveldėtojas paliko Vaitkuškį. Manoma, kad po motinos mirties 1911 metais. Tačiau jau 1913 metais dvare kito S. K. Kosakovskio sūnaus, Mykolo Stanislovo Kosakovskio, leidimu rūmuose vyko Kauno ūkiškosios draugijos rengtos paskaitos, kiek vėliau rašyta, jog dvaras buvo išnuomotas.
*****
Įvykiai ir datos
Tarpukariu dvare gyveno ir jį valdė Kosakovskių giminaitė E. Moravska. 1926 metais Vaitkuškio rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 metais, prasidėjus II pasauliniam karui, dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 metais sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941-ųjų liepos–rugpjūčio mėnesiais naciai dvare įkūrė žydų getą. Iš čia žmonės buvo varomi į Pivonijos mišką ir žudomi. Pokario metais šeimininko neturintys ir apleisti dvaro rūmai buvo ardomi ir niokojami, kol liko tik perstatytas bokštas ir griuvėsių fragmentai.
*****
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
