Netekę girdėti, kad medikai arba kiti žmogaus sielos bei kūno tyrinėtojai kam nors būtų diagnozavę persisotinimą. Tačiau alytiškio Antano Krutulio atvejis kaip tik toks. Vyras nesikreipė į gydytojus, nevaikščiojo konsultuotis pas psichologus, jo nepakirto liga. Vieną dieną jis pats tai suvokė ir sau pasakė „stop“.
Kol ant kūno - nejauti
Prieš dvylika metų Meksikoje darytoje nuotraukoje dabar 45-erių A.Krutulis pozuoja su 24 kilogramų paties pagauta žuvimi. Raumenys įtempti, matyti, kad laikyti nelengva. Kasdien nešiojęs tiek pat antsvorio, dabar teigia, kad jo nė nepastebėdavęs ir ne storas pilvas buvęs pokyčių priežastis. 172 centimetrų ūgio vyras buvo pasiekęs 100 ar 101 kilogramo ribą, tačiau nei kūnas kokių signalų siuntė, nei medikai ligomis gąsdino. „Kol turėjau antsvorio - nejaučiau. Kaip be jo gerai, supratau tik tada, kai atsikračiau“, - sako Antanas. Šiuo metu jis sveria 77 kilogramus.
„Pokyčiai brendo pamažu. Maždaug prieš ketverius metus atėjo momentas, kai suvokiau, kad gyvenu ne taip, kaip noriu. Viskas buvo įkyrėję iki gyvo kaulo: sotus gyvenimas, pasilinksminimai, monotonija... Darbas, po darbo - sofa ir laikraščiai, savaitgaliais - šventimai arba išgėrimai su draugais. Supratau, kad turiu keistis“, - atvirai sako pašnekovas. Jis nevadina to amžiaus krize ir specialiosios literatūros apie tam tikrą vidinę tuštumą, užklumpančią keturiasdešimtmečius, neskaitė, nors joje būtent apie tai ir rašoma. „Niekada nemėgau skaityti, tik vaikystėje „Drąsiųjų kelius“. Turiu neblogą galvą ir dažniausiai pats, iš savo patirties prieinu prie tų išvadų, kurios ten dėstomos“, - sako ponas Antanas.
Iki tol kūręs materialinę gerovę, daugiausia laiko, lėšų ir pastangų skyręs verslui ir dėl jo atsisakęs įsigyti savo šeimai atskirą namą, nors tiek pinigų buvo, perkopęs 40-metį ėmė labiau domėtis... savimi. Tiesaus kelio niekas neparodė, o sprendimus savarankiškai pratęs priimti vyras ir neklausė.
Pradėjo nuo saikingesnių pusryčių - tik stiklinė arbatos ir vaisius - ir įprastų pietų, o vakarienės mėgino atsisakyti. „Noriu paneigti žinomą posakį, jog pusryčius reikia suvalgyti pačiam, pietus pasidalyti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Kai nusistatai visai nevakarieniauti, esi priverstas save smerkti, jei neatsispyręs atsidarai šaldytuvą“, - patyrimu dalijasi vyras. O jo filosofija remiasi būtent tuo, kad procesas turi vykti be šoko ir prievartos.
Persivalgymo nepasiilgsta
Ilgokai koregavo mitybą, kol nusistovėjo tinkama. A.Krutulis kategoriškai nusistatęs prieš dietas, jas laiko kvailumo išraiška ir nepritaria drastiškoms priemonėms. Pasak jo, turi būti visa pokyčių puokštė: „Būtina subręsti mintimis. Neišsilaikysi ilgai, jei tavo veiksmai bus našta. Nusprendęs keistis, viską dariau ir darau natūraliai. Todėl diskomforto nejaučiu ir to, ko atsisakiau, nepasiilgstu. Nepasiilgstu persivalgymo, persigėrimo, nepailsėjimo.“
Tuo pat metu vyras panoro užsiauginti plaukus. Pusantrų ar dvejus metus pavaikščiojo poilgiais, vėliau nusikirpo. „Išvaizdos keitimas - tik vienas iš daugelio viso komplekso komponentų, - pabrėžia pašnekovas. - Svarbiausia - pakeisti požiūrį. Juk ne tik nuo maisto išsiputi. Reikia pamilti save.“
Susidomėjęs sveikesniu, prasmingesniu gyvenimu, paklausė savo pažįstamo Jono Balčiaus. Šis, pasak Antano, pamokė iki dvyliktos valandos nevalgyti ir negerti, kad organizmas virškinimui neeikvotų brangios energijos, kuri gali būti panaudota daug naudingiau. Įpročio dieną pradėti cigarete ar puodeliu kavos Antanas neturėjo, nes niekada nerūkė ir nemėgo kavos, o arbatą nesunkiai pakeitė mineralizuotu vandeniu.
Penkiolika metų nevartoja cukraus ir kiaulienos. Šių produktų atsisakė seniai, dar dirbdamas Alytaus pieninėje direktoriaus pavaduotoju komercijai. „Direktorius Viačeslavas Riasnojus mano darbo aplinkoje buvo sveikos gyvensenos propaguotojas. Matyt, jo pavyzdys davė impulsą liautis valgyti tuos produktus, kurių nenoriu.“ Tiesa, kūno linijoms tai nė trupučio neatsiliepė. Balastą augino keliolika metų, sistemingai ir atkakliai ignoruodamas sveikos mitybos, dienos režimo, švaraus dvasinio gyvenimo principus.
Neigiamus įpročius pakeitė tenisas
A.Krutulis sutinka, kad laiku susigriebęs galbūt užkirto kelią ūmiai širdies ligai, kuri yra pakišusi koją ne vienam jo „sukirpimo“ verslininkui: „Verslas visais rakursais, dienom ir naktim, paskui besaikis atsipalaidavimas. Buvau kaip visi sovietinio brendimo vyrai: išgert - tai išgert, dirbt - tai dirbt. Dabar medikai sako, kad mano širdis stipri kaip sporto meistro.“
Jau kelinti metai Antanas su savo draugu Juozu Mikelioniu tikrinasi sveikatą Medicinos diagnostikos centre Vinco Grybo gatvėje Vilniuje. Kadangi į medikus niekada nesikreipia, niekas ir nesiunčia. Už pustrečio tūkstančio litų nuodugniai ištiriama nuo... iki.
Prieš pusantrų metų visiškai atsisakęs alkoholio, vyras, aktyvus verslininkas, „Rotary“ klubo narys, sako jo nepasigendantis. Įdomus dalykas: nustojus vartoti alkoholį, organizmas du mėnesius pratinosi, o paskui ėmė dar sparčiau kristi svoris. Per tris mėnesius sulieknėjo 7 kilogramais.
„Alkoholis man niekada nebuvo skanus, nors daug visokiausių gėrimų esu išragavęs ir galiu apie jį plačiai diskutuoti. Bet pradėjus sveikai gyventi, jam tiesiog nebeliko vietos. Kai imi savim labiau rūpintis ir pamatai rezultatus, labai užsikreti, nesinori visko sugadinti. Dabar, jei esu nuo ko priklausomas, tai tik nuo lauko teniso“, - netikėtai priduria.
Su Vidu Kavaliausku vasarą žaidžia miesto stadione, ne sezono metu - šilumos tinklų salėje. Susižavėjo pernai gegužės mėnesį. Pamėgino ir patiko taip, kad nuo liepos ėmė žaisti po dvi valandas kasdien. „Šis užsiėmimas pakeitė ir dabar, matyt, atstoja kitus įpročius. Jis tapo gyvenimo dalimi. Ilgesniam laikui išvažiavęs, pasiilgstu“, - neslėpė Antanas.
(R)Evoliucija
Kelionės - vienas iš gyvenimo džiaugsmų. Joms Antanas pinigų negaili. Dabar kaip ir nebelikę su kuo tartis, nes prieš pusantrų metų išsiskyrė su žmona, dukros jau suaugusios. Gyvena ten pat, kur gimęs ir augęs. „Tulpių g. 4. Antanas Krutulis“ - skelbia užrašas ant meniškų kalvio Kęstučio Lukšto rankų darbo vartų. Vyresnė dukra Dovilė paragino taip įsiamžinti. Į tėviškę vyras grįžo prieš trejus metus.
Kapitaliai sutvarkė tėvų namus ir gyvena dviese su mama Birute Krutuliene. Greta, bet kiekvienas turėdamas savo autonomiją. Neslepia norėjęs būti ne tik arčiau mamos, bet ir šalia jam mielų kaimynų, arčiau vaikystės prisiminimų.
„Ne, aš ne toks kaip italai, - mamytės sūnelio etiketės kratosi vyras. - Su dukra Laura ką tik grįžome iš Venecijos karnavalo - mačiau, kaip jie gyvena. Italai be motinos nepriima nė vieno sprendimo, o aš su ničniekuo nesitariu. Mama man tik gamina ir yra patenkinta, tikina, kad jaučiasi reikalinga. Pats taip pat labai džiaugiuosi, kad ji arti. Nors nejauna, jau 82-ejų metų, mama stipri, tūpčioti aplink ją nereikia, bet gali būti, kad ateis toks laikas, kai reikės priežiūros. Žinoma, pasamdyčiau jai padėti žmogų ir dar pats prižiūrėčiau prižiūrėtoją. Noriu, kad man būtų viskas po akim.“
Kadangi yra UAB „Auslinda“ prezidentas, kitų įmonių savininkas, taigi savo laiko šeimininkas, turi galimybę ir pietauti namie. Jautienos, triušienos, kalakutienos nusiperka „Riamonoje“ - nepatingi nuvažiuoti į Verebiejus. Bulvių, duonos, batono nevalgo. Mėgsta žuvį, vaisius. Vakarienei renkasi varškę, baltą sūrį. Nepripažįsta sulčių iš pakelio („chemija - visi tie konservantai, dažikliai, tirpikliai“), bet niekada neatsisako šviežiai spaustų vaisių sulčių.
Svarbu viena - neperlenkti lazdos. Jei labai norisi, geriau pasiduoti pagundai ir suvalgyti: „Kaipgi sumuštinis su lašiša be batono ir sviesto arba silkė ar lašinukai be duonos? Užsimanęs cepelinų, kartą per du tris mėnesius suvalgau, nors šiaip bulves išbraukęs iš valgiaraščio. Žinau, kad nemirsiu ir nenusinuodysiu ir nuo alkoholinio kokteilio. Juk, pavyzdžiui, kaip būnant Kuboje, lankantis Hemingvay‘aus pamėgtose kavinėse, neišgerti vieno „Mochito“ arba „Daikiri“?“
Ne, vis dėlto svarbu ir antra - nepersivalgyti. Daugiau pagarbos sau.
Džiaugiasi laiku praregėjęs
„Sistemingai ėjau į pliusą“, - juokauja verslininkas. - Dabar, atsikratęs daugiau kaip 20-ies kilogramų, esu mažesnis bosas... pagal svorį.“ O verslas ir toliau sekasi. „Auslinda“ prekiauja kaip prekiavusi žaislais, vežimėliais, dviračiais, sporto inventoriumi ir kitomis prekėmis vaikams nuo kūdikystės iki 16 metų. Antanas yra iš tų retų verslininkų, kurie dirba pagal įgytą specialybę. Kilęs iš prekybininkų šeimos, jaučiasi dėkingas tėvams už „pastūmėjimą“ į Vilniaus universiteto Prekybos ir ekonomikos fakultetą. „Profesiją aš pats nusimačiau, aštuntoje klasėje jau žinojau, kuo noriu būti. Bet tėvai turėjo padėti man įstoti. Kaip besimokant paaiškėjo, kitaip įstojusių studentų ten ir nebuvo, visi „prastumti“, netgi medalininkai.
Dirba, jo žodžiais, „visada ir niekada“. „Tikras verslininkas, į verslą sudėjęs savo pinigus, darbo valandų neturi. Jis gali ir visai nepasirodyti kontoroje ar pabūti vos valandą, gali apie darbą pagalvoti ir vėlai vakare ar naktį...” - nedramatizuoja A.Krutulis. Sakė dabar eąs pats laimingiausias: „Niekada anksčiau fiziškai nesijaučiau taip gerai.“ Brandus bendravimas su vaikais, mama - laimė, kad apsižiūrėta ne per vėlai.
Vyras ir pats žino, kad ne visada buvo toks išmintingas, rūpestingas, nelepino dėmesiu. Šeima gyveno pagal stereotipą: vyras uždirba pinigus, žmona augina vaikus. Net keista, kad dabar, turėdamas vieną anūkėlę - trejų metukų Patriciją, nekantriai laukia daugiau. Neketina iki pensijos išlaikyti savo dukrų, bet mielai padeda ir „fondo grąžos“, kaip pats sako, nelaukia. Užtektų, kad vaikai su juo elgtųsi taip, kaip jis su savo mama.
Lina Tumasonienė
