Apie tai laidoje diskutavo Klaipėdos respublikinės ligoninės direktorius Darius Steponkus, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, profesorius Saulius Čaplinskas, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos vadovė Neringa Čekienė ir buvusi sveikatos apsaugos viceministrė Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Ką, jūsų nuomone, parodė šita paskutinė situacija su 40 milijonų stoka ir viršsutartinių paslaugų kiekiu? Gydymo įstaigos sako, kad jos taip sprendžia žmonių problemas. Politikai sako: „Kur jūsų fiskalinė drausmė? Kodėl įsipareigojo, ko padarė daugiau?“ Ką čia daryti?
Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė: Situacija iš esmės neparodė nieko. Ta pati situacija kartojasi kiekvienais metais. Dabar ji tiesiog užaštrinta yra po pirmo ketvirčio, nes nepamenu aš metų, kai nebuvo tų viršsutartinių paslaugų. Tiesiog sistema taip įpratusi jau gyventi.
Turbūt tiesiog aštresnis sveikatos reikalų komiteto posėdis, kuriame įvyko diskusija. Tai šiek tiek išviešino tą diskusiją. Iš esmės kiekvienais metais didesni ar mažesni skaičiai, bet kiekvienais metais kalbėdavome. Pernai metais 26 milijonai bendroje sumoje susidarė. Tas skaičius kažkiek mažesnis. Dabar apie 40 milijonų per pirmą ketvirtį kalbama.
Be abejo artėja antras, trečias ketvirtis, kai statistiškai tų paslaugų būna visada šiek tiek mažiau. Vasarą ateina tas laikotarpis, kai žmonės linkę mažiau gydytis, naudotis konsultacijomis ir tų paslaugų būna mažiau. Ketvirtą ketvirtį vėl jų padidėja.
Iš esmės nemanau, kad tai yra kažkas naujo. Tai nereiškia, kad šitų problemų nereikia spręsti. Mes ateiname prie tos esminės problemos. Nepaisant to, kad ir aš pati buvau viceministrė, tai ir sau galiu prisiimti tuos bloguosius nuopelnus. Mes to nepadarėme, nei dabar tai yra nepadaroma.
Pagrindinė problema yra, kiek paslaugų, kokių paslaugų reikia. Gali pradėti diskutuoti, kai tu iš tikrųjų žinai, kiek kainuoja tos paslaugos. Turbūt pagrindinė Lietuvos problema yra tos sveikatos sistemos, kad mes objektyvaus paslaugų įkainio nežinome ir neturime. Taip, mes turime įkainį, pagal kurį Valstybinė ligonių kasa atsiskaito su sveikatos priežiūros įstaigomis.
Jau ne vienus metus kalbame, kad jisai yra neobjektyvus, nepagrįstas, daugeliu atvejų per mažas, kažkur tam tikrais atvejais per didelis. Iš esmės tai ir sukuria visą tą sistemą, kad įstaigos yra linkusios galbūt kažkur kažkiek dirbtinai padidinti tuos paslaugų skaičius ir kiekius, kad išgyventų, kad gautų pinigėlių, nes išgyventi reikia.
Galbūt manipuliuoti kažkur ir užrašyti brangesnes paslaugas, o ne tas, kurios buvo suteiktos iš tikrųjų. Aš tikrai sakau, jokiu būdu įstaigų nekaltinu, nes mes objektyviai negalime sau pasakyti, kiek tos paslaugos tikrai kainuoja ir to perskaičiavimo kiekvienais metais objektyviai daryti. Visi yra teisūs, bet niekas nieko negali padaryti.
Kaip susitvarkyti su šia problema?
Ar įmanoma tam panaudoti rezervą ir kokius įrankius mato sistema? Kaip su šiuo chronišku finansavimo disbalansu susitvarkyti? Ką jūs manote?
N. Čekienė: Iš tikrųjų turbūt šiais metais tai yra nenauja situacija, visą laiką yra didesnis paslaugų poreikis, tačiau svarbu vis tiek pastebėti, ką turbūt nedažnai išgirstame diskusijose, kad paslaugų skaičius kiekvienais metais yra augantis. Sudarant kvotas, jos nėra mažinamos.
Visą laiką yra kaip paprastai sudaromos dar didesnės sutartys arba praeitų metų lygio. Įvertinti, ar tos paslaugos objektyviai visą laiką turi poreikį augti, tai yra kitas klausimas. Mano nuomone problema, ypač metų pabaigoje, yra tos diskusijos, kad VLK nebalansuoja metų eigoje paslaugų kiekio tarp skirtingų įstaigų.
Vienos patiria paslaugų perviršį, kitos – paslaugų nesuteikia. Tada tos, kurios paslaugų nesuteikia, yra blogos, o tos, kurios suteikia perviršį – irgi blogos. Tuo tarpu galėtų stebėti ir sakyti: „Gerai, jeigu jūs dirbate gerai, tai jūs gaunate didesnį paketą iš tų, kurie dirba neefektyviai, mes nuimame paslaugų kiekį ir atiduodame jums.“ Tačiau šito VLK nedaro.
Ar mokesčių didinimas šią problemą išspręstų?
Klausytojas pasakė: „Didinkime mokesčius, didinkime privalomo sveikatos draudimo įmokas, tada užsidengs visos bėdos ir problemos.“ Kaip jums atrodo, užsidengs ar neužsidengs?
Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė: Yra turbūt laiko klausimas, kai mes turėsime pasirinkti vieną iš dviejų kelių. Lietuvoje jau dabar lyginant procentą nuo BVP, mūsų sveikatos išlaidos yra labai mažos. Klausytojas tikrai yra visiškai teisus, vienas iš kelių yra tiesiog didinti mokesčius.
Mes dabar mokame tuos 698 eurus, pasikelt iki kokių 11–12 proc. ir turėti didesnį fondo biudžetą, atitinkamai apmokėti geriau ir daugiau paslaugų. Kitas kelias, kurį gali pasirinkti Lietuva, tai yra susitarti dėl kažkokio bazinio paslaugų paketo, kuris yra apmokamas iš sveikatos draudimų už tuos pinigus, kuriuos mes susimokame visi per mokesčius.
Likusią paslaugų dalį palikti privatiems draudimams, asmeninėms lėšoms ir turėti tokį kombinuotą kaip JAV veikiantį modelį, kur visi perkamės privačius sveikatos draudimus. Iš esmės vertinant tendencijas, visuomenės senėjimą, artėjantį didesnį paslaugų poreikį, vertinant tai, kad jau dabar mes turime pakankamai mažą finansavimą, manau, kad tai yra laiko klausimas. Turbūt ne šitos Seimo kadencijos, bet artimiausios kitos ar dar kitos kadencijos klausimas, kada tą sprendimą Lietuvai tikrai reikės priimti.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
