Unisonas. Lyg susitarę opozicijos lyderis prašneko apie Lietuvos politikos provincialėjimą, o Prezidentė – apie visos šalies politinės sistemos eroziją.
Prisiminkime, kuriuo metu ir kas paklojo pamatus, kad susidarė tokia situacija? Šių minčių autoriams reikėtų dažniau pažvelgti į veidrodį. Praėjusios Seimo kadencijos metu Politinių partijų veiklos finansavimo įstatymo pataisos aukštu pylimu atitvėrė valdžios partijas (partijas, esančias Seime) nuo likusios politinės sistemos dalies (neišrinktų į Seimą partijų). Todėl dabar prasidėjusiais politinės sistemos degradacijos procesais ir opozicijos lyderiui, ir prezidentei stebėtis nereikėtų – juk išimtinai valdančiųjų balsais su Prezidentės palaiminimu dirbtinai sukurta šiltnamio sąlygų sistema valdantiesiems pradėjo naikinti pati save. Štai ką reiškia konkurencijos panaikinimas ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje.
Tai reiškia, kad valdančiųjų partijų atsinaujinimas ir rinkėjų viltys, kad politinių partijų veiklos turinys (ideologija) galiausiai sutaps su jų forma (pavadinimu) tapo neįgyvendinamos. Valstybės piliečiai ir toliau yra atskirti nuo svarbiausių valstybės valdymo klausimų, o politinėmis partijomis visuomenė, kaip rodo apklausos, nepasitiki, stabiliai nustumdama jas į paskutinę apklausų vietą, dėl kurios, ko gero, jos „kautųsi“ nebent su nusikaltėliais. Tai gal valdantieji jau pasiekė savo tikslą, atgrasindami piliečius nuo politikos ir nesuvokdami, kad grindžia tiesų kelią į valstybės pražūtį.
Teatleidžia man skaitytojas už palyginimą, bet, manau, jis taiklus. Taigi kuo skiriasi Seimo narys nuo nusikaltėlio? Klausimas netikėtas, bet atsakymas į jį dar labiau įdomesnis. Nusikaltėlis žino: padarys nusikaltimą – bus nubaustas ir turės ilgesniam ar trumpesniam laikui atsisveikinti su laisve. O Seimo narys? Jis žino: kad ir ką padarys, viskas bus paslėpta po partinių sprendimų šydu - jokios asmeninės atsakomybės.
Apsisukęs toks seimūnas vėl galės „tarnauti“ rinkėjams ir savo sprendimais daryti naujas nesąmones. Keisčiausia, kad ir partijų viršūnės tyliai ir kolektyviai, dažniausiai gero savo partijų vardo sąskaita, „nuryja“ nemažai šaukštų deguto, kuriuos pripildo vienasmeniai partijų deleguotų į vykdomąją valdžią narių sprendimai. Žiūrint iš visuomenės pozicijų, nusikaltėliai žmonėms tampa labiau priimtini, nes dažniausiai privalo prisiimti atsakomybę ir sulaukia teisėtos bausmės. Gi politikai ir jų partijos šia prasme yra žymiai pavojingesnės visuomenei ir valstybei – iki šiol jie laisvi nuo bet kokios (ne tik politinės, administracinės, bet ir baudžiamosios) atsakomybės už savo sprendimus, nepaisant pasekmių. Manau, politinės atsakomybės iniciatyva pirmiausiai turėtų eiti iš „prisidirbusio“ politiko, o nesant reakcijos – iš jo partijos. Ir galiausiai jos pareikalauti gali rinkėjai. Neabejoju, kad tokie dalykai turėtų tapti Politikų veiklos etikos kodekso sudėtine dalimi.
Ar galioja Lietuvoje kokie nors senaties terminai ekonominiams nusikaltimams? O politiniams? Ar prisiėmė atsakomybę, atlygindamas materialinę žalą valstybei R.J.Dagys už neteisėtą Darbo biržos vadovo atleidimą? Kartu su juo atsakyti turėtų ir įsakymus ruošę ministerijos teisininkai, nes žinodami, ką daro, nesipriešino neteisėtiems vadovo reikalavimams. O ar atsakė už žalą valstybei vienasmenius sprendimus priiminėjęs buvęs vidaus reikalų ministras R.Palaitis ir jo pakalikai Vidaus reikalų ministerijoje už neteisėtą Valstybės tarnybos departamento direktoriaus atleidimą? O V.Giržado ir V.Gailiaus? Už valstybę silpninantį ir nepateisinamą Migracijos departamento naikinimą, taip pat atnešusį didžiulius nuostolius valstybei ir kitus dar nepaviešintus sprendimus? Visais šiais atvejais dera kalbėti apie asmeninę atsakomybę, nes nei viena partija panašių „nuopelnų“ iki šiol neprisiėmė ir tikrai neprisiims. Tai kas bus pirmas?
Darbo partijos byla – kolektyvinės atsakomybės atvejis, nes čia įpainiota visa partijos viršūnė. Kur kur, o politikoje slėptis už formalumų - partijos pavadinimas pasikeitė, o turinys, net ir vadovai, su maža išimtimi, liko tie patys (Darbo partijos virsmas Leiboristais) - nedėkingas darbas. Partijos reitingų kritimas visuomenės apklausose tą patvirtina. Sutikite, jog keista, kad Vyriausioji rinkimų komisija savo sprendimu ir valstybės biudžeto pinigais parėmė partiją, kuri slėpė nuo valstybės mokesčius, pirko rinkėjų balsus? Ką apie tokią valstybę gali mąstyti eilinis gyventojas?! Bent jau man akivaizdu, kad nuo pat šios bylos iškėlimo iki galutinio teismo sprendimo bet koks šios partijos finansavimas iš biudžeto privalėjo būti sustabdytas. Tas pats ir su Mažeikių naftos privatizavimo atveju. Kas asmeniškai ar kolektyviai atsakė? Ir panašių sprendimų buvo ne vienas ir ne du. Visa valstybė paversta bandymų poligonu, o gyventojai atlieka bandomųjų peliukų vaidmenį. O politikai vis šneka apie reformas, nepaisant jų galutinių neigiamų rezultatų. Ar tai reiškia, kad visi politiniai sprendimai buvo teisingi ir geri, nes niekas neprisiėmė atsakomybės? Gal jau atėjo laikas pradėti taikyti atsakomybę už politinę nekompetenciją? Ir ne tik politiškai, bet ir materialiai bei baudžiamosios atsakomybės kontekste...
Atsakomybės nebuvimas veda ir prie kitokių pasekmių. Ar visų būtinų priemonių ėmėsi aukščiausios valdžios struktūros kovoje su masine emigracija iš Lietuvos? Šiuo atveju turime elementarų tarnybinių pareigų nevykdymą, aplaidumą apie kurį rašoma Lietuvos Baudžiamajame Kodekse. Bet ar turime nepriklausomą prokuratūrą ir prokurorą, kurie atstovaudami ir gindami viešąjį interesą, galėtų bent apklausti politikus, kodėl per praėjusią 4 metų kadenciją nei vyriausybė, nei prezidentė keturiuose metiniuose pranešimuose nė žodžiu neužsiminė apie Lietuvą smaugiančią problemą? Gal tai kaip tik duotų teigiamą postūmį politikams skaitytis su esančiomis problemomis? Slėpimasis po teisinės neliečiamybės skraiste visiškai demotyvuoja politikus kasdieniame darbe ir ilgam paralyžiuoja Seimo darbą, kai reikia svarstyti kurio nors politiko teisinės neliečiamybės atėmimo klausimą.
O kuri politinė jėga ar politikas dabar turėtų atsiskaityti visuomenei už privačių pensinių fondų atsiradimą ir kylančias problemas su jais? Juk Laisvosios rinkos instituto atsakomybėn nepatrauksi, nes galutinius politinius sprendimus priėmė ne jie, o bergždi ir savų idėjų neturintys politikai ir partijos, gyvenančios tik šia diena, nes nesugeba suformuluoti valstybės tikslų ir numatyti jos ateities (trūksta noro, žinių ir kompetencijos?). Ir vadovaujasi principu: kam save kišti į rėmus, nes vėliau kas nors gali ir konkrečių dalykų pareikalauti? Kiek dar laiko prireiks, kol politikai galiausiai susivoks, kad esant dabartinei „Sodros“ padėčiai, privatininkai yra įkišę ranką į valstybės kišenę ir naudojasi pinigais, kurių valstybė neuždirba, nes skolinasi užsienyje? Tai gal privatūs pensijų fondai kartu su „Sodra“ mokės kreditoriams palūkanas už paskolas? Juk visi šie politiniai fokusai daromi vien tik dabartinių pensininkų sąskaita ir nekalbama apie jokius protingumo kriterijus. Argi Lietuvos valdantieji politikai be Laisvosios rinkos instituto daugiau nemato ekonomistų ar valstybės finansuojamų mokslo ir tyrimo įstaigų, kad net nesugeba jiems suformuluoti probleminių klausimų ir užduočių?
Neabejoju, kad tokio paties politinio nusikaltimo lygio klausimas yra ir siūlymas dabartiniu metu įvesti tiesioginius merų rinkimus. Keista, kad juos į dienos šviesą išvilko kairiaisiais save vadinantys socialdemokratai. Tai dešiniųjų politikų ideologinis postulatas. Bet gal todėl ir nenuostabu, kad šią permainą, atsižvelgdama į pastarųjų metų veiklos turinį, siūlo būtent tikra dešinioji politinė jėga – Lietuvos socialdemokratų partija. Esamo politinio chaoso Lietuvoje metu tiesioginių mero rinkimų įvedimas ne tik suskaldys ir taip jau nevieningą visuomenę, bet ir padalins Lietuvos teritoriją į atskiras kunigaikštystes. Juk akivaizdu, kad rinkimus organizuos ir juose dalyvaus ne politikai, o storas pinigines turintys asmenys. Štai po tokių rinkimų ir turėsime kokį nors Vilniaus kunigaikštį Artūrą arba Kėdainių kniazių Viktorą ir pan. Toks sprendimas Lietuvai būtų per ankstyvas ir atneštų daug nelaimių.
Šiandieną svarbiausias kiekvieno politiko ir kiekvienos partijos uždavinys konsoliduoti Lietuvos gyventojus ir suteikti jiems sprendžiamąsias galias pačiais svarbiausiais valstybės bei gyvenamosios vietos klausimų sprendimams. Tik po to, kai Lietuvoje įsitvirtins pilietinė visuomenė, ji sustiprės ekonomiškai, galima bus kalbėti ir apie tiesioginius merų rinkimus. Viskam ateina savo laikas.
Svarbu suvokti, kad politikų siekis vengti bet kokios atsakomybės už savo sprendimus primena žaidimą su degtukais sauso parako rūsyje.
