Tas, kuris nemyli savo šalies, nemyli nieko ( Dž.Baironas).
Matyt tai, kas bus pasakyta šiame straipsnyje, per žmonijos istoriją įvyko jau šimtus ir tūkstančius kartų. Tik viskas vyko skirtingu laiku ir vis kitose vietose. Dabar, ko gero, atėjo ir mūsų eilė kai ką sužinoti apie save...
Laisvalaikiu mėgstu internete paieškoti žmonijos išminties perlų. Ir jau nebesistebiu, kad dažniausiai išmintis kalba tolimos praeities išminčių lūpomis. Tačiau, bent jau man, tikru atradimu tapo nesenos praeities menininkas, poetas, rašytojas Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran). Jis mūsų senelių ir pirmą kartą atkurtos Lietuvos valstybės (1918 – 1940) amžininkas. Gimęs Libane ir dvylikos metų kartu su tėvais emigravęs į JAV. Savo kūriniais „Pranašas“ (1923), „Pranašo sodas“ (1933), „Jėzus, žmogaus sūnus“ įsileidžia į tokias sielos gelmes, jog skaitydamas sustingsti, nes rašytojas kalba širdimi, o jo žodžiai ir mintys sukuria smegenyse neįtikėtino grožio, figūrų ir spalvų vaizdinius.
Tačiau asmeniškai man didžiausią vertę davė šio tikrai nepaprasto žmogaus mintys apie tautą. Man tai pasirodė itin svarbu dabar, nes prieš daugiau nei 20 metų mes visi buvome aukščiausio mūsų tautos dvasinio pakilimo liudininkais ir dalyviais. Tuomet Lietuva ir tauta buvo tarsi viena mintis, viena dvasia ir vienas kumštis, kurio nesugebėjo įveikti nei kulkos, nei automatų buožės, nei tankai, nei ekonominė blokada... Deja, praėjo du dešimtmečiai ir mes esame naujos savo tautos būsenos liudininkais. Matome, kaip tautoje tarpsta nusivylimas, nepasitikėjimas bei nepakantumas į save nepanašiems, gilėja tautos susiskaldymas, kaltinama valstybė ir asmenys, turintys kitokią nuomonę... Kaip viso to pasekmė – Lietuvoje apsigyveno ir klesti visus rekordus mušanti emigracinė banga. Norėtųsi, kad šiandien būtume pasiekę žemiausią atoslūgio tašką, nuo kurio prasidėtų naujas potvynis.
K.Džibaro pastebėjimai iš tiesų yra universalūs ir gali būti tam tikru istoriniu momentu pritaikyti bet kuriai tautai. Manau, jog pagrindiniai išminčiaus pastebėjimų subjektai nesunkiai pažins save.
O mums autorius, kaip neeilinio talento žmogus, pristato savo pamąstymus:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.
Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis – vien griuvėsiais ir niekada nesukils, nebent, kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas.
Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.
Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.
Apgailėkite tautą, kuri susiskaldžiusi į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.
Taigi, nors K.Džibranas Lietuvoje niekada negyveno, mūsų atžvilgiu jis yra preciziškai tikslus. Ir nors ši tiesa mums visiems yra karti, šią pamokėlę norėtųsi užbaigti dar dviem išminčiaus pastebėjimais, suteikiančiais vilties:
„Tai, ko siekiam ir negalim pasiekti, brangiau negu tai, ką jau pasiekėm“.
„Troškimas – pusė gyvenimo, abejingumas – pusė mirties“.
Lai tik troškimai visus mus veda į priekį – atsikratykime abejingumo...
Tas, kuris nemyli savo šalies, nemyli nieko
( Dž.Baironas)
Matyt tai, kas bus pasakyta šiame straipsnyje, per žmonijos istoriją įvyko jau šimtus ir tūkstančius kartų. Tik viskas vyko skirtingu laiku ir vis kitose vietose. Dabar, ko gero, atėjo ir mūsų eilė kai ką sužinoti apie save...
Laisvalaikiu mėgstu internete paieškoti žmonijos išminties perlų. Ir jau nebesistebiu, kad dažniausiai išmintis kalba tolimos praeities išminčių lūpomis. Tačiau, bent jau man, tikru atradimu tapo nesenos praeities menininkas, poetas, rašytojas Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran). Jis mūsų senelių ir pirmą kartą atkurtos Lietuvos valstybės (1918 – 1940) amžininkas. Gimęs Libane ir dvylikos metų kartu su tėvais emigravęs į JAV. Savo kūriniais „Pranašas“ (1923), „Pranašo sodas“ (1933), „Jėzus, žmogaus sūnus“ įsileidžia į tokias sielos gelmes, jog skaitydamas sustingsti, nes rašytojas kalba širdimi, o jo žodžiai ir mintys sukuria smegenyse neįtikėtino grožio, figūrų ir spalvų vaizdinius.
Tačiau asmeniškai man didžiausią vertę davė šio tikrai nepaprasto žmogaus mintys apie tautą. Man tai pasirodė itin svarbu dabar, nes prieš daugiau nei 20 metų mes visi buvome aukščiausio mūsų tautos dvasinio pakilimo liudininkais ir dalyviais. Tuomet Lietuva ir tauta buvo tarsi viena mintis, viena dvasia ir vienas kumštis, kurio nesugebėjo įveikti nei kulkos, nei automatų buožės, nei tankai, nei ekonominė blokada... Deja, praėjo du dešimtmečiai ir mes esame naujos savo tautos būsenos liudininkais. Matome, kaip tautoje tarpsta nusivylimas, nepasitikėjimas bei nepakantumas į save nepanašiems, gilėja tautos susiskaldymas, kaltinama valstybė ir asmenys, turintys kitokią nuomonę... Kaip viso to pasekmė – Lietuvoje apsigyveno ir klesti visus rekordus mušanti emigracinė banga. Norėtųsi, kad šiandien būtume pasiekę žemiausią atoslūgio tašką, nuo kurio prasidėtų naujas potvynis.
K.Džibaro pastebėjimai iš tiesų yra universalūs ir gali būti tam tikru istoriniu momentu pritaikyti bet kuriai tautai. Manau, jog pagrindiniai išminčiaus pastebėjimų subjektai nesunkiai pažins save.
O mums autorius, kaip neeilinio talento žmogus, pristato savo pamąstymus:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.
Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis – vien griuvėsiais ir niekada nesukils, nebent, kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas.
Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.
Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.
Apgailėkite tautą, kuri susiskaldžiusi į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.
Taigi, nors K.Džibranas Lietuvoje niekada negyveno, mūsų atžvilgiu jis yra preciziškai tikslus. Ir nors ši tiesa mums visiems yra karti, šią pamokėlę norėtųsi užbaigti dar dviem išminčiaus pastebėjimais, suteikiančiais vilties:
„Tai, ko siekiam ir negalim pasiekti, brangiau negu tai, ką jau pasiekėm“.
„Troškimas – pusė gyvenimo, abejingumas – pusė mirties“.
Lai tik troškimai visus mus veda į priekį – atsikratykime abejingumo...
Dainius Paukštė
LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
Tas, kuris nemyli savo šalies, nemyli nieko
( Dž.Baironas)
Matyt tai, kas bus pasakyta šiame straipsnyje, per žmonijos istoriją įvyko jau šimtus ir tūkstančius kartų. Tik viskas vyko skirtingu laiku ir vis kitose vietose. Dabar, ko gero, atėjo ir mūsų eilė kai ką sužinoti apie save...
Laisvalaikiu mėgstu internete paieškoti žmonijos išminties perlų. Ir jau nebesistebiu, kad dažniausiai išmintis kalba tolimos praeities išminčių lūpomis. Tačiau, bent jau man, tikru atradimu tapo nesenos praeities menininkas, poetas, rašytojas Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran). Jis mūsų senelių ir pirmą kartą atkurtos Lietuvos valstybės (1918 – 1940) amžininkas. Gimęs Libane ir dvylikos metų kartu su tėvais emigravęs į JAV. Savo kūriniais „Pranašas“ (1923), „Pranašo sodas“ (1933), „Jėzus, žmogaus sūnus“ įsileidžia į tokias sielos gelmes, jog skaitydamas sustingsti, nes rašytojas kalba širdimi, o jo žodžiai ir mintys sukuria smegenyse neįtikėtino grožio, figūrų ir spalvų vaizdinius.
Tačiau asmeniškai man didžiausią vertę davė šio tikrai nepaprasto žmogaus mintys apie tautą. Man tai pasirodė itin svarbu dabar, nes prieš daugiau nei 20 metų mes visi buvome aukščiausio mūsų tautos dvasinio pakilimo liudininkais ir dalyviais. Tuomet Lietuva ir tauta buvo tarsi viena mintis, viena dvasia ir vienas kumštis, kurio nesugebėjo įveikti nei kulkos, nei automatų buožės, nei tankai, nei ekonominė blokada... Deja, praėjo du dešimtmečiai ir mes esame naujos savo tautos būsenos liudininkais. Matome, kaip tautoje tarpsta nusivylimas, nepasitikėjimas bei nepakantumas į save nepanašiems, gilėja tautos susiskaldymas, kaltinama valstybė ir asmenys, turintys kitokią nuomonę... Kaip viso to pasekmė – Lietuvoje apsigyveno ir klesti visus rekordus mušanti emigracinė banga. Norėtųsi, kad šiandien būtume pasiekę žemiausią atoslūgio tašką, nuo kurio prasidėtų naujas potvynis.
K.Džibaro pastebėjimai iš tiesų yra universalūs ir gali būti tam tikru istoriniu momentu pritaikyti bet kuriai tautai. Manau, jog pagrindiniai išminčiaus pastebėjimų subjektai nesunkiai pažins save.
O mums autorius, kaip neeilinio talento žmogus, pristato savo pamąstymus:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.
Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis – vien griuvėsiais ir niekada nesukils, nebent, kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavimas.
Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.
Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.
Apgailėkite tautą, kuri susiskaldžiusi į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.
Taigi, nors K.Džibranas Lietuvoje niekada negyveno, mūsų atžvilgiu jis yra preciziškai tikslus. Ir nors ši tiesa mums visiems yra karti, šią pamokėlę norėtųsi užbaigti dar dviem išminčiaus pastebėjimais, suteikiančiais vilties:
„Tai, ko siekiam ir negalim pasiekti, brangiau negu tai, ką jau pasiekėm“.
„Troškimas – pusė gyvenimo, abejingumas – pusė mirties“.
Lai tik troškimai visus mus veda į priekį – atsikratykime abejingumo...
Dainius Paukštė
