Įkliuvo tautiečiai
Policijos departamentas informavo, kad priemonę organizavo Europos kelių policijos tinklo TISPOL ir Jungtinės Karalystės Centrinės greitkelių policijos valdyba. Tokia operacija buvo surengta jau trečią kartą ir kaskart sulaukia vis daugiau dėmesio ir rezultatų. Kelių policijos padaliniai iš įvairių ES šalių, siekdami eismo saugumo Europos šalyse, suvienija savo pajėgas.
Lietuvos kelių policijos pareigūnai į Europos kelių policijos tinklo TISPOL veiklą įsijungė 2004 metais, o šio tinklo inicijuotose saugaus eismo akcijoje dalyvauja nuo 2006-ųjų gruodžio mėnesio.
Šį kartą Lietuvos kelių policijos tarnybos pareigūnų dėmesys buvo nukreiptas į Didžiosios Britanijos keliais riedančias transporto priemones su Lietuvos registracijos numeriais, į jų vairuotojus ir keleivius. Buvo siekiama nustatyti ieškomus, besislapstančius asmenis, tikrinama, ar vairuotojai turi teisę vairuoti, ar jų dokumentai yra galiojantys, ar transporto priemonės yra apdraustos, techniškai tvarkingos. Pasisekė jau vieną iš pirmųjų dienų. Pareigūnams įtarimą sukėlė sulaikyto tautiečio pateikti dokumentai. Patikrinus juos atidžiau paaiškėjo, kad jie suklastoti, o policininkus bandė apgauti nuo pernai kovo Šiaulių apskrities policijos komisariato ieškomas Nerijus Lukšas (33 m.). 2013-ųjų liepos 2-ąją jo sulaikymui buvo išduotas ir Europos arešto orderis. Kartu su juo buvo sulaikyti dar penki Lukšinių grupuotei priklausantys vyrai, kurie Šiaulių regione gerai žinomi kaip automobilių vagys.
Bulvės išdavikės
Paskutinį kartą teisiami Lukšiniai Šiaulių apylinkės teisme surengė tikrą cirką. Vienas iš gaujos lyderių Aurimas Lukšas, dabar sulaikyto Nerijaus brolis, prieš skelbiant jam šeštąjį nuosprendį užsidėjo klouno akinius ir teismui bei žurnalistams laidė pašaipias replikas. Žurnalistams jis siūlė fotografuoti „savo nuogas bobas“, o ne jį.
Lukšiniai vogė automobilius, ėmė už juos išpirkas arba išardę pardavinėjo detales. Sučiupti vieną iš gaujos lyderių – Ričardą Povilovskį, pravarde Spička – padėjo... bulvės.
Mat Spička, gaujos narių padedamas, nuvairavo ūkininkės 10 000 litų vertės mikroautobusą, kuriame buvo 20 maišų bulvių. Užuot atsikratę įkalčių, vagys bulves susikrovė į rūsius ir valgė. Darydami kratą pas R. Povilovskį, kriminalistai sandėliuke rado kelis maišus bulvių. Ūkininkė pažino savo maišus, virves ir net bulves, todėl ilgapirščiui buvo iškelta baudžiamoji byla.
Tąkart pareigūnams pavyko įrodyti, kad R. Povilovskis, padedamas brolių Nerijaus ir Aurimo Lukšų, Mariaus Tumo, pravarde Liūlis arba Filadelfijus bei Tomo Firsovo, pravarde Patefonas arba Džekas pavogė ne tik ūkininkės autobusiuką su bulvėmis, bet dar 3 automobilius. Už tai R. Povilovskis su minėtais bičiuliais 2007 metais buvo nuteisti kalėti simbolinėmis bausmėmis.
Nuskandino bagažinėje
R. Povilovskis, pravarde Spička, teisėsaugai žinomas nuo 1999-ųjų vasaros. Tuomet dar būdamas nepilnametis Ričardas su kiek vyresniu Ernestu Š. mašinos bagažinėje nuskandino sumuštą, bet dar gyvą pažįstamą Andrejų T. Žmogžudystė nuskambėjo visuomenėje dėl ypatingo žiaurumo.
1999-ųjų rugpjūtį meškeriotojai Šiaulių jūros tvenkinyje prie Beržynės kaimo pamatė netoli kranto nuskendusią „Mazdą 626“. Ji buvo panirusi į pusantro metro gylį, tačiau vienas jos stogo kampas stirksojo virš vandens. Mašiną ištraukę Šiaulių miesto priešgaisrinės tarnybos gelbėtojai bagažinėje rado jo savininko Andrejaus T. lavoną su žaizda pakaušyje.
Tiriant nusikaltimą nustatyta, kad rugpjūčio 8-ąją jaunų šiauliečių kompanija susitarė prie tvenkinio pažvejoti ir atsigerti alaus. Tos dienos popietę prie Šiaulių jūros savo automobiliu atbirbė ir Ernestas Š., kuris atsivežė bičiulį, tuomet dar nepilnametį R. Povilovskį. Vaikinai atvykę prie tvenkinio rado didelę kompaniją, kurioje buvo ir savo automobiliu „Mazda 626“ atriedėjęs Andrejus T. Pastarasis, kol kiti vyrai meškeriojo, išgėrė nemažai alaus ir vakare užsimanė važiuoti į gretimą Bubių gyvenvietę pas pažįstamą panelę.
Kompanijoje buvę merginos, matydamos, jog vyrukas ganėtinai išgėręs, iš Andrejaus T. atėmė automobilio raktelius ir neleido sėsti prie vairo. Andrejus T. nenusileido, todėl po trumpo ginčo visi nutarė, kad Andrejų į Bubius nuveš Ernestas Š. Šiam sėdus prie vairo, kartu su Andrejumi į mašiną įsėdo ir R. Povilovskis. Pradėjus važiuoti, Andrejus T. ėmė reikalauti leisti vairuoti jam pačiam, o kai draugužiai nesutiko, pradėjo plūstis, įžeidinėti. Dėl nerimstančio, bandančio išplėšti mašinos užvedimo raktelius Andrejaus Ernestas buvo priverstas sustoti. Tuomet visi trys vyrai išlipo ir kilo muštynės.
Ernestas Š. tvirtino, kad girtas Andrejus T. jam porą kartų kumščiu sudavęs į veidą, o R. Povilovskis susikibusius vyrus atplėšęs vieną nuo kito. Ernestas liudijo, kad, norėdamas sutramdyti vėl puolantį muštis girtą peštuką, automobilyje susirado masyvų kirvakotį, kuriuo porą kartų smogė Andrejui per galvą. Pastarasis susmuko be sąmonės. Nežinodami, ką daryti, Ernestas Š. su R. Povilovskiu Andrejų įmetė į mazdos bagažinę ir nuvažiavo prie tvenkinio. Sustoję ir pravėrę automobilio bagažinę bičiuliai išsigando – pamatė, kad Andrejus be gyvybės ženklų. Abu tvirtino bandę daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau sumuštasis neatsigavo. Tada vyrukai nieko gudriau nesugalvojo, kaip Andrejų pribaigti, žmogžudystės pėdsakus paslėpti, o iš nusikaltimo dar ir pasipelnyti. Iš Andrejaus mašinos porelė išlupo menkavertę magnetolą su kolonėlėmis, kurias vėliau pardavė už 30 litų.
Andrejus T. buvo vėl užtrenktas bagažinėje, automobilis užvestas, į akseleratorių įremtas tas pats kirvakotis. Mazda nuriedėjo nuo neaukšto pylimo ir, pūkštelėjusi į vandenį, nuskendo. Ernestas Š. su R. Povilovskiu, magnetolą su kolonėlėmis paslėpę krūmuose, pėsčiomis grįžo prie iškylautojų. Bičiuliams pamelavo, jog A. Tarasovas nuvažiavo savo keliais ir nebegrįš. Nusikaltimas buvo išaiškintas dar karštais pėdsakais, o ekspertizė parodė, jog jei būtų iškviesti medikai, Andrejų T. galbūt būtų buvę įmanoma išgelbėti.
Už šį nusikaltimą Spička buvo nuteistas kalėti pusdevintų metų, bet į laisvę paleistas anksčiau, patikėjus, jog vaikinas pasitaisė. Tačiau ne veltui patarlė sako, kad kuprotą tik karstas išlygins. R. Povilovskis tik pakeitė nusikaltimų profilį. Jis ėmė vogti automobilius ir užsidirbo bent keturis teistumus.
Veikė organizuotai
Lukšinių gaujos nariai brendo užsiimdami smulkiomis vagystėmis. Iš pradžių, kol dar buvo nepilnamečiai, vaikinai nesiryždavo nuvairuoti mašinų ir tenkinosi iš jų grobdami magnetolas bei paliktus vertingesnius daiktus. Augdami nusikaltėliai ėmė nebesitenkinti smulkiu grobiu ir pradėjo vogti pačias mašinas. Pradžioje ilgapirščiai nesipuikuodami čiupdavo Lietuvoje populiariausius – 10 metų ir senesnius automobilius, daugiausia „Volkswagen“ ir „Audi“. Įsigiję signalizacijas įveikiantį skenerį, jie vis dažniau ėmė taikytis į apynaujes brangias mašinas, visureigius ir net sunkvežimius.
Po truputį gauja tobulėjo, veikė vis sumaniau ir organizuočiau, jos kiekvienas narys žinojo savo darbą. Vieni dirbo kaip žvalgai – važinėdami po miestą dairydavosi tinkamos vagystei mašinos, stebėdavo jos savininką, išsiaiškindavo, kokios automobilyje įrengtos apsaugos priemonės.
Vogti gaujos nariai atvykdavo su talkininkais, kurie būdavo sargais ir, esant reikalui, pasirodžius mašinos savininkui ar policininkams, per raciją ar mobiliojo ryšio telefonu perspėdavo sėbrus.
Kiti gaujos nariai po vagystės susisiekdavo su mašinos savininku ir paimdavo išpirką, dar kiti užsiimdavo vogtų transporto priemonių ardymu garažuose ir detalių realizacija, klastojo dokumentus, vogtus automobilius išgabendavo į užsienį – daugiausia į Rusiją.
Šiaulių policija turėjo žinių, kad gauja palaikė ryšius su kitų Lietuvos miestų mašinų vagimis, keisdavosi informacija, prireikus talkindavo vieni kitiems.
Siautė Radviliškio rajone 2008 metais Šiaulių apylinkės teisme baigtoje nagrinėti baudžiamojoje byloje buvo surinkta įrodymų, kad penki lukšiniai, padedami du kartus teisto Mariaus Kvederio bei Viktoro Toricino pavogė dar mažiausiai 6 automobilius. Gauja dažniausiai siautė Radviliškio rajone, bet nevengė pasidarbuoti ir gimtuosiuose Šiauliuose.
2004-ųjų gruodžio 22-osios pavakarę gaujos nariai Radviliškyje, automobilių pardavimo aikštelėje, nusižiūrėjo prastai saugomą automobilį „Volkswagen Golf“, kainuojantį 16 600 litų. Kol keli vyrai stebėjo aplinką, kiti du išlaužė galinių durelių spynelę, sulindo vidun, užvedė variklį ir nuvažiavo.
2005-ųjų sausio 13-ąją Radviliškio rajono Kutiškių kaime lukšiniai pastebėjo prie automobilių pardavėjo namo stovintį mikroautobusą „Volkswagen Transporter“. Prie autobusiuko buvo prikabinta priekaba, o ant jos – pritvirtintas lengvasis automobilis „Toyota Avensis“. Palaukę nakties, vagys išdaužė autobusiuko priekinių dešinių durelių orlaidę, įlindo vidun, sugadino užvedimo spynelę ir su abiem automobiliais nurūko. Mašinų savininkas patyrė beveik 40 000 litų žalą. Dar vieną automobilį lukšiniai pavogė Radviliškio rajono Šniūraičių kaime, du – Šiauliuose.
Operacija garaže
Lukšiniai iššniukštinėjo, kad Šiauliuose, Tiesos gatvėje esančiame automobilių servise plovykloje, nakčiai užrakinami remontuojami brangūs klientų automobiliai, kurių nesaugo joks sargas, tik nedidelė saugos įmonė. Taupydama ji nesamdo prie pulto sėdinčio operatoriaus, o šį darbą patiki vienos taksi firmos dispečerei.
Taksi firmos darbuotoja, apsaugos pulte pastebėjusi užsidegusią pavojų reiškiančią lemputę, apie tai pranešė saugos firmos darbuotojams. Pastarieji, atvykę prie autoserviso Tiesos gatvėje, rado išlaužtą garažo durų spyną. Praėjo nemažai laiko, kol buvo išsiaiškinta, kad iš serviso dingo du brangūs apynaujai „Volkswagen“ markės automobiliai – 3 metų „Passat“ bei 5 metų „Golf“.
Maždaug penktą valandą ryto pažadintas serviso vadovas kreipėsi į policiją, prašydamas surasti pavogtas mašinas, kainuojančias apie 65 000 litų.
Atvykę kriminalistai nerado jokių pėdsakų, o taksi firmos dispečerė negalėjo pasakyti, kada tiksliai pulte užsidegė pavojaus lemputė.
Po vagystės nepraėjus nė parai, į policiją paskambino prisistatyti nepanoręs pilietis iš Šiaulių Pabalių rajono ir pranešė, kad netoli jo stovinčiame Pramonės gatvės 63-iajame name vyksta kažkas įtartino – prie minėto nuosavo namo vis atvažiuoja čia negyvenantys jauni vyrai.
Kriminalinės policijos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus pareigūnai nuvykę prie nurodyto namo iškart pastebėjo čia stovinčius automobilius „Volkswagen Golf“ bei BMW 320, kuriais važinėja automobilių vagys. Tyliai pasikvietę patrulių pastiprinimą kriminalistai apsupo garažą ir į jį įsiveržė.
Garaže stovėjo abu iš serviso pavogti automobiliai, šalia kurių darbavosi keturi policijai puikiai pažįstami vyrai: N. Lukša, R. Povilovskis, M. Kvederis bei G. Mateika.
Pamatęs garaže išdygusius policininkus, ketvertukas bandė bėgti per langus ir duris. R. Povilovskis mėgino prasiveržti pro policininkus, juos stūmė ir priešinosi, tačiau buvo staigiai „užgesintas“ ir surakintas.
Prie pavogtųjų automobilių vagišiai jau buvo pritvirtinę vogtus valstybinius numerius. Tikėtina, jog automobilius nusikaltėliai būtų bandę išvežti ir parduoti užsienyje.
Taip pat garaže rastas elektroninis prietaisas, skirtas atblokuoti automobilių signalizacijas. Šalia gulėjo aprašymas, kaip juo naudotis. Suėmus ketveriukę Šiauliuose automobilių vagysčių sumažėjo kone tris kartus.
Lukšinių gauja Šiauliuose buvo gan įtakinga, apie ją sklindė įvairiausios legendos. Kai už dviejų merginų žmogžudystę kalėti iki mirties buvo nuteistas aštuoniolikmetis Dovydas Kriaučiūnas, buvusio aukšto policijos pareigūno ir teisininkės sūnus, Šiauliuose buvo paskleisti gandai, kad merginas nužudė Lukšiniai. Teisme šios versijos bandė griebtis D. Kriaučiūno gynyba, tačiau nesugebėjo pagrįsti.
Nuosprendį apskundė
Visi 7 gaujos nariai teismo laukė suimti, tad po teismo ir tos bausmės liko ne tiek daug, žinant, kad įkalinimo įstaigų vartai dažniausiai atsiveria atkalėjus kiek daugiau nei pusę teismo paskirtos bausmės. Tuomet penktą kartą teisiamas R. Povilovskis buvo nuteistas kalėti 6 metus. „Akiniuotasis“ A. Lukšas į koloniją išsiųstas 5 metams. Trečią kartą teisiamas jo brolis N. Lukšas buvo nuteistas kalėti pusmečiu trumpiau. Taip pat trečią kartą teisiamam M. Kvederiui buvo skirta kalėti 5 su puse metų. Ketvirtą nuosprendį išklausęs M. Tumas laisvės neteko 5 metams ir 9 mėnesiams. T. Firsovas į koloniją buvo išsiųstas 5 metams ir 8 mėnesiams. V. Toricinui teismas skyrė 4 metus ir 10 mėnesių.
Šį nuosprendį skundė ir prokurorai, ir teisiamieji, tačiau Šiaulių apygardos teismas paliko jį galioti.
Visiems nuteistiesiems buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, visi jie buvo įspėti nutraukti nusikalstamą veiklą, tačiau įspėjimus jie ignoravo, elgėsi arogantiškai. Pavyzdžiui, T. Firsovas ir N. Lukšas automobiliu Šiaulių gatvėmis raižė net neturėdami tam teisės, M. Tumas, kai jam už sukeltą eismo įvykį teisė vairuoti buvo atimta, irgi ignoravo šį apribojimą, važinėdamas automobiliu toliau.
Kiti iš šios grupės – taip pat nepataisomi kelių eismo taisyklių pažeidėjai, ypač mėgstantys greitį. Jų sąskaitoje – nesuskaičiuojamas protokolų, surašytų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, kiekis.
Praėjo nedaug laiko, kai automobilių vagys, išėję į laisvę, ne vienas grįžo prie senų darbelių.
Petras IVANAUSKAS
