Nežinia, kodėl pats gražiausias rudens šviesulys, tenkantis rugsėjo pabaigai, pavadintas taip – bobų vasara. Galime būti tikri – čia tikrai nėra jokios diskriminacijos. Ko gero, net atvirkščiai, nes gražiems dalykams vardai už dyką nesuteikiami...
Bobų vasara – ne šiaip sau neapibrėžtas metas, kurį galime minėti bet kada. Ji trunka lygiai savaitę, tris dienas prieš šventąjį Mykolą (rugsėjo 29-ąją) ir tris – po jo. Paprastai orai ne visada suspėja su šia vasara – tai ją aplenkia, tai vėluoja, tačiau norintieji ima ir bobų vasarą „nusikelia“. Tiek to, tai nėra joks akibrokštas nei gamtai, nei žmonėms.
Gražiausias šios vasaros paveikslas buvo praėjusį savaitgalį, kai smagiai švietė saulelė, ore draikėsi voratinkliai, cirpė žiogai, skraidė drugiai ir bitės. Ir mes patys lėkėme, kiek tik galėjome, kasėme bulves, rinkome grybus ar bent šiaip leidome laiką gamtoje. Tokios dienos nėra dažnos, tad būtų nuodėmė jų nešvęsti.
Šis ruduo nei saule, nei šiluma mūsų nelepino, tad gamtoje saulėtos švelnios dienos sutiktos ypatingai. Jau kalbėjome apie aktyvius vabzdžius. Iš tikro, nors ir gerokai retesni, tačiau dar labai aktyvūs žiogai svirpė lyg padūkę, ypač žiogai giesmininkai. Jie trumpi, plačiais sparnais, jų giesmė trunka labai ilgai. Šie žiogeliai baikštūs, juos pamatyti sunku. Kas kita maži straksintys skėriukai – pilki, trumpomis antenomis (mes sakome – ūsais). Jų gausu, jie svirpia labai negarsiai, bet kai taip „suokia“ daug vabzdelių, išeina visai neblogas muzikinis fonas.
Dar įdomesnis – vorų pasaulis. Jie gyvena lyg ir nejausdami tolstančių vasaros prisiminimų. Kadangi vorai vystosi ir gyvena kitaip negu vabzdžiai, visi iki vieno yra medžiotojai, jiems nebaisi rudens vėsa. Jei atslenka šalna, jie pasislepia urveliuose, po lapais, žieve, o pašvietus saulutei ir vėl lyg niekur nieko keliauja medžioti. Dabar ant žemės, tarp žolių, samanose juda daugybė vorų. Kai kur žolėse baltuoja iš vorų tinklo supinti kokonai, kuriuose slepiasi maži voriukai.
Tokiu metu dar skraido žirgeliai. Tiesa, stambieji, medžioti pakylantys iki medžių viršūnių, yra palyginti reti. Miško aikštelėse, prie vandens telkinių, pelkių ant žolių tupi žieminės strėlikės – mažučiai laumžirgiukai, kuriuos labai sunku pamatyti nepabaidžius, kažkur čia pat suplazda juosvoji skėtė, išliekanti aktyvi iki pat lapkričio.
Pievose straksi varlės – joms reikia kaupti riebalus, ruoštis ilgam žiemos poilsiui. Dabar jų nemedžioja gandrai, vis rečiau gaudo suopiai. Gal tik kranklys ar varna nutveria kokią pasimėgauti ar sukramsnoja ežys. Saulė iš slėptuvių išviliojo driežus, angis. Šiluma šiems ropliams – ne tik malonumas: tik sušilę jie gali maitintis ir virškinti maistą.
Prieš savaitę visi kalbėjo apie žalčius. Ir ne todėl, kad juos sutiko ir jų išsigando. Ne, žalčiai nukentėjo patys. Štai kelyje už Dubingių ant asfalto po automobilių ratais žuvo labai daug šių taikių simpatiškų gyvūnėlių. Šiluma juos pakvietė keliauti, jų kelyje buvo asfaltas, kuriuo viena po kitos lėkė mašinos. Gal važiuoti buvo galima lėčiau, atidžiau žiūrėti po ratais? Tada būtų išlikę žalčiai, ir vairuotojams sąžinės neslėgtų kaltė. Manau, dabar ji juos slegia...
Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas
