Apie tai laidoje kalbėjo psichologė, perdegimo ekspertė Ugnė Juodytė.
Ar lietuviai perdegę?
Ar galite pasakyti, kad mūsų tauta yra perdegusi?
U. Juodytė: Labiau nejaučiantys, kad perdeginėja, aš sakyčiau taip. Dėl to, kad mes esame tokie gana šalti žmonės. Taip atpažinti perdegimą yra gana nepaprasta. Mes tikrai nesame labai emocionalūs.
Tai yra susiję su perdegimu, nes tada, kai mes nesąmoningai atsisakome jausti savo kūną, poreikius, einame labai stipriai perdegimo link. Taip pasižiūrėjus akimis būtų sunku diagnozuoti, ar taip yra, ar nėra, bet pasižiūrėjus į šaknis ir faktus, jau aišku, kad mes tokie esame.
Perdegimo požymiai
Kalbant apie perdegimo požymius. Pavyzdžiui, jeigu sakytume, kad tauta labai aiškiai perdegusi ir tai matosi, iš ko tada tai matosi? Man asmeniškai matosi, kai esu kur nors automobilių sraute, sprendžiu pagal tai, kaip žmonės nervingai vairuoja, skuba, nepraleidžia pėsčiųjų. Man ši vieta tarsi rodo tam tikrus perdegimo elementus, kad žmonės gyvena kažkokiame nuolatiniame lėkime, strese ir taip toliau. Ar čia teisybė?
U. Juodytė: Ne, ne visai. Perdegęs žmogus, jeigu taip tiksliai žiūrint, greičiausiai guli ligoninėje ir gydosi. Ką tai reiškia? Jam lašina lašelines, vėliau taiko terapijas ir kitus dalykus. Jeigu žmogus tikrai perdegė, jis kol kas nevairuoja. Jį vairuoja.
Vėliau, po kurio laiko, kai jis eina tolyn, atsistatinėja, mes jį tikrai galime sutikti. Greičiausiai tada jis turės ir depresijos požymių, ir pačią depresiją, panikos atakas. Galime pamatyti, kai žmogus nei iš šio, nei iš to sako: „Mirštu“, bet iš tikrųjų nemiršta. Gali būti, kad žmogus apskritai labai nori atsiriboti nuo visuomenės, nuo draugų, nuo savo bendradarbių.
Pavyzdžiui, anksčiau būdavo labai norintis bendrauti, būti draugų rate, o dabar nei iš šio, nei iš to nebenori nei susitikti, nei į vakarėlį, nei į šventę nueiti ir tarsi negali paaiškinti kodėl. Nori, bet iš tikrųjų jis neturi resursų ir energijos.
Tokių žmonių akys, jeigu į jas pasižiūrėtume, labai dažnai būna tuščios. Gal per stiprus žodis, bet jose viskas tarsi sustingę, sustoję. Tokie žmonės viduje sako: „Aš jaučiu tarsi tuštumą, skylė pas mane yra, aš jos negaliu užpildyti.“ Tokius pojūčius žmogus jaučia.
Kada žmogus atsiduria ligoninėje?
Kaip jis atsiduria ligoninėje? Kada jis supranta, kad ligoninė dabar yra vienintelis kelias?
U. Juodytė: Įvairiai būna iš tikrųjų. Mums svarbu suprasti, kad jeigu kalbame apie perdegimą, tai yra kelionė. Svarbu, kuriame tos kelionės taške žmogus pastebės, kad jam reikia pagalbos. Čia būna įvairiai. Tam, kad žinotume, gal svarbu suprasti, kokia tai kelionė.
Pirmas žingsnis būna, kai mes tikrai džiaugiamės savo veikla, norime daryti, turime daug energijos, įsitraukimo į darbą. Ką darbu bevadintume – tai gali būti darbe, bet ir šeimoje. Pavyzdžiui, prižiūrint mažamečius vaikus arba slaugant negalią turinčius žmones.
Moksleiviai, studentai irgi dirba. Jeigu labai įsitraukia, jiems patinka, smagu, tada perdegimo kelionė tęsiasi. Visų kitų dalykų, pavyzdžiui, malonumų, poilsio, atsistatymo jie atsisako. Jie vis daugiau valandų skiria savo profesinei arba darbinei veiklai.
Antras etapas yra tada, kai žmogus pradeda jausti nerimą, nes nebespėja. Daug įsipareigojimų yra, bet jis nebespėja. Pradeda naktimis, 4 valandą ryto, atsibusti ir nebegali užmigti. Vakare atsigula, mintys sukasi, sukasi ir jis nieko negali tarsi padaryti, negali jų sustabdyti. Jis bando, nors šiaip minčių mes negalime stabdyti.
Tada gali atsirasti griežimas dantimis. Pavyzdžiui, jeigu šalia turime partnerį, jis sako: „Kas vyksta? Ramiai miegodavome šitiek metų, o dabar negaliu šalia miegoti.“ Dar žmogus nueina pas odontologą ir jam sako: „Visi dantys nudilę.“ Čia yra keletas simptomų, kurie sako, kad kažkas vyksta.
Čia viskas yra susiję su įtampa. Dėl mentalinės arba fizinės įtampos viskas vyksta. Jeigu niekaip nepadedame sau, o dar labiau spaudžiame, ką žmonės dažnai ir daro, tada einame į trečią etapą. Galvą skauda, išgėriau vaistų, praeis, einu dirbti toliau.
Trečias etapas jau yra šiek tiek liūdnesnis, nes žmogus pradeda eiti pas gydytojus. Pavyzdžiui, jam skauda skrandį, jis nebegali valgyti, prasideda įvairiausi refliuksai. Kodėl? Priežasčių daug, bet viena iš jų – įtampa. Mūsų pilvas, diafragma spazmuoja, skrandis, viskas užsispaudžia. Mes turime pasekmes.
Pavyzdžiui, ateina žmogus pas mane kokią šeštą valandą į konsultaciją. Aš jo klausiu: „Kada tu valgei?“ Jis man sako: „Ryte obuolį.“ Tai yra klasikinė situacija. Kodėl? Sako, kad jis nebealkanas. Ar taip gali būti? Taip negali būti, bet tiesiog pojūtis yra toks.
Perdegimo konsultacijos
Ar ateina į konsultacijas dėl to?
U. Juodytė: Dabar žmonės jau tikrai dažniau ateina dėl perdegimo, bet dar prieš kokius trejus metus dėl perdegimo neidavo niekas. Tiksliau, ne prieš trejus metus, bet dar šiek tiek anksčiau. Maždaug nuo pandemijos laikotarpio prasidėjo perdegimo atpažinimas. Prieš pandemiją nelabai kas žinojo, kas yra tas perdegimas.
Čia atsiranda ciniškumas, labai didelis apatiškumas, atsiribojimas, apie kurį kalbėjau. Atsiranda skrandžio, žarnyno, kraujotakos ligos, realios ligos. Kai žmogus pradeda ieškoti, dėl ko taip yra, gali būti, kad jis ateina pas gydytoją, o gydytojas sako: „Žiūrėk, tavo darbinėje srityje yra labai daug įtampos ir streso. Tikėtina, kad tai tau padarė labai didelį poveikį.“
Tai yra pirmas taškas, kada žmogus greičiausiai ateis. Jeigu jis ir čia nieko nedaro, o taip irgi būna, tada eina tolyn. Tada tas vadinamasis perdegimas būna, visi simptomai tiesiog ryškėja. Paskutinis etapas yra lėtinis perdegimas. Tai yra tas, apie kurį kalbėjome, kai žmogus guli, jam lašina lašelines ir padeda.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
