Prezidento rinkimai pradeda užimti vis didesnę politinės, informacinės, pagaliau žmonių tarpusavio bendravimo erdvės dalį. Žiniasklaida supažindina visuomenę su kandidatais, suteikia informacijos apie pačią instituciją. Įsijungia net psichoanalitikai, kurie surūšiuoja pretendentus į valstybės vadovo kėdę pagal psichologinius kriterijus. Tačiau visa tai viso labo tėra išorinė, parodomoji kandidatų į Prezidentus pusė. Jei nenorima politikoje toliau turėti vis tą pačią begalinę pasaką: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!“, visuomenė į rinkimus privalo pažvelgti pasitelkusi kriterijus, vertybes ir užduotis pretendentams. Priešingu atveju, jokie rinkimai, taip pat ir Prezidento, neatneš teigiamų pokyčių valstybės ir piliečių gyvenime.
Prezidentas, kaip valstybės vadovas, pagaliau turi nubrėžti šalies viziją, pateikti valstybės modelį, ateities strategiją. Valstybės vadovas, kaip moralinis tautos autoritetas, privalo į politinę sistemą grąžinti tikrąsias politikos vertybes – ideologiją, politinę moralę, principus, atsakomybę, varžymąsi programomis ir idėjomis. Jis turi skatinti visuomenę tapti aktyvia šių siekių gaivinimo dalyve. Prezidentui priklauso duoti toną ir bendravalstybiniams reikalams, formuoti jų kryptį. Čia įeina ūkiniai, ekonominiai, socialiniai ir kiti klausimai. Tai jau bendras darbas kartu su visuomene, Seimu, Vyriausybe, politinėmis partijomis. Šioms užduotims įgyvendinti Prezidentas pats privalo turėti politines pažiūras, orientaciją, jų vertybinę skalę, ideologiją, politinius principus. Kandidatų atsakymai turi būti konkretūs ir aiškūs, kad rinkėjas galėtų suprasti, kas iš pretendentų į vadovo postą, tarkim, toliau toleruos kosmopolitinį liberalų, globalizacija ir LLRI dogmomis paremtą kryptį, o kas rinksis, pavyzdžiui, socialinės teisinės valstybės – Gerovės valstybės modelį, paremtą socialiniu teisingumu, visuomenės solidarumu.
Tradiciškai kandidatai į Lietuvos Respublikos Prezidentus stengiasi ir mėgsta kalbėti tai, kas miela rinkėjo ausiai ir širdžiai. Šįkart, nors dar teturime tik pretendentus į kandidatus, taip pat jau prisiklausėme pakankamai pažadų. Tiksliau skambių lozungų, tezių. Todėl pažadai pažaboti monopolijas, klanus, oligarchus, korupciją, šešėlinę eknomiką, mažinti skurdą, socialinę atskirtį privalo būti pagrįsti konkrečiais siūlymais, veiksmais, priemonėmis. Tai yra rinkėjui turi būti aiškai pasakyta, kaip tai bus daroma. Priešingu atveju turėsime dar vieną istoriją, kaip tai įvyko su Prezidentu Valdu Adamkumi. Prieš keletą metų žurnalisto paklaustas ką reikėtų daryti, siekiant sumažinti socialinę nelygybę ir skurdą, valstybės vadovas pasiūlė mažinti gyventojų pajamų mokestį bei įvesti Sodros lubas. Tačiau tokios priemonės tik pasitarnautų turtingiesiems ir neduotų siekiamo rezultato.
Dalis pretendentų bando akcentuoti savo nepriklausomumą. Tačiau būtent tas savęs pateikimas nepriklausomu kandidatu ir sukelia didžiausias abejones ir verčia pasitikslinti: nuo ko kandidatas yra nepriklausomas – nuo politinių principų, pažiūrų, valstybės raidos idėjos ar nuo politikus įtakojančių interesų grupių? Lietuva taip pat yra nepriklausoma valstybė, tačiau energetikoje priklauso nuo Rusijos, bankininkystėje – nuo skandinavų ir t.t.
Ką mūsų šalies politikos pasaulyje reiškia turėti principus ir būti nepriklausomu tikriausiai savo kailiu rimčiausiai patyrė Socialdemokratų sąjunga ir jos nariai. O tai reiškia – esamos klaninės politinės sistemos būti nustumtu į didžiosios politikos užribį, būti išmestu iš apklausų, reitingų, iš politologų, žurnalistų komentarų, būti laikomu nuolatiniame finansinio bado rėžime. Tokia yra nepriklausomybės tikra kaina. Politikoje deklaruojamą nepriklausomumą vaizdžiai apibūdinti galima pasitelkus kalbos aspektą. Kaip žinome, lietuvių kalboje daiktavardžiai turi dvi gimines – moteriškąją ir vyriškąją. Tuo tarpu rusų kalba dar turi – „оно“. Taigi, būtent prie jos galima priskirti visus, besiskelbiančius nepriklausomais. „Oно“ politikoje reikštų ideologijos, politinių principų, pažiūrų, vertybių neturėjimą. Prie tokių pretendentų į Prezidento postą tenka priskirti ir tų partijų iškeltus kandidatus, kurių politinės organizacijos pačios yra be turinio – tai yra „оно“.
Rinkimuose visuomenė turi pasitelkti dar vieną svarbų testą. Šalis vis labiau tolsta nuo to, kas apie ją dėstoma Konstitucijoje. Turime pripažintą nepriklausomybę, bet neturime laisvos Lietuvos. Turime valstybės atributus, bet neturime Valstybės. Turime pilietybę, bet neturime Piliečio. Turime politinę sistemą, bet neturime demokratijos, politinės valios ir atsakomybės. Turime teismus, bet neturime teisingumo. Turime žiniasklaidą, bet neturime tikros informacijos. Turime profesinių sąjungų narius, bet neturime profsąjungų. Sąrašą galima tęsti. Kandidatui tektų klausimas: kaip jis spręs šias problemas ir kokių imsis priemonių? Ar užteks valios Prezidento konstitucinėmis galiomis sugrąžinti valstybę į Konstitucijos rėmus?
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
