Kaip, jūsų nuomone, reikėjo organizuoti tarpinius egzaminus?
Reikėjo bent kartais klausytis, kas yra kalbama. Nes kalbantieji ar tai būtų mokyklų vadovai, ar mokytojai, ar ekspertai, ar bet kaip prisilietę prie švietimo, jie gana tiksliai prognozavo, kas laukia. Bet to nebuvo klausomasi, buvo nuspręsta, kad „mes jokiomis aplinkybėmis niekaip neatsitrauksime“ ir einant į priekį buvo deginami tiltai. Tai, kai degina tiltus, tu negali niekur atsitraukti ir tada kuriasi vis naujos bėdos, vis nauji laužai.
Pati idėja rengti tarpinius egzaminus, taip nuimant tos vienos esminės dienos lemiamą vaidmenį jaunuolio gyvenime, tarsi yra gera. Bet, jeigu teisingai suprantu, jūs sakot, kad reikėjo pilotinių versijų? Padarykime keliuose rajonuose, keliose gimnazijose, matykime kas veikia, kas ne ir tada jau eikime į visą visuomenę. Ar čia buvo klaida?
Viena iš klaidų. Darant bet kurią reformą, tipiškai ir iki šiol Lietuvoje ir įprastai vakarų Europoje, yra išbandoma mikrolygmeniu ar tai pasiteisins. Kad nebūtų eksperimentuojama visu valstybės lygmeniu su dešimtimis tūkstančių jaunų žmonių ir jų šeimų.
Kai jau pradėjo tos kalbos (eiti – aut. past.) apie viceministro, ministro atsistatydinimą, tai pradėti siūlyti, tarsi, išmintingi variantai. Bet jau pavėluotai. Pradeda šnekėti, kad reikia užduočių banko, kad būtų iš ko rinktis, kad tie vertintojai turėtų atsitraukimo galimybę, kad tarpiniai patikrinimai vyktų vasarą, o ne pamokų metu. Tai suprasta, kad daug klaidų padaryta, bet tą buvo galima pastebėti, įvertinti ir įvykdyti pernai gegužę.
Antras aspektas yra tai, kad yra paleista labai daug reformų vienu metu ir nematoma visuma. Reformos Lietuvoje kuriamos neregėtai primityviai. Be jokių tyrimų, be jokių analizių. Sėdi 4-5 bičai ministerijos kabinete, sako: „žinai, turiu neblogą idėją, davai, padarom taip.“ Ir paleidžia, va taip paprastai.
Kodėl žmonės valdžioje dažnai arba dažniausiai negirdi žmonių, kurie turi kompetenciją, turi patirtį, bet jie yra iš šalies, ne savi?
Linkstama manyti, kad tai yra destrukcija, kad tie žmonės nori pakenkti. Jie tiesiog mano, kad čia yra sumanytos teisingos reformos, bet piktavaliai kaišioja į ratus tuos pagalius.
Prasideda įtraukiojo ugdymo reforma. Vaikai su specialiais poreikiais, mokyklos privalės priimti tuos vaikus, jei jų tėvai išreikš norą, kad jų vaikai mokintųsi bendrojo ugdymo klasėse. Tam turi būti atitinkami specialistai, jų kiekis nustatytas. Idealiu atveju, viskas kaip ir yra gražu, o kaip yra iš tikrųjų?
Specialistai nėra parengiami čia ir dabar, reikia ketverių metų mažiausiai. Ir kai supranti, kad psichologų trečdalyje mokyklų išvis nėra, socialinių, specialiųjų pedagogų ir mokytojų padejėjų drastiškai stinga ir mokyklos jų neranda, kad ir pinigų turi.
Tai tada mokyklai tenka kaip nors suktis. Jos sako mokytojai: „atvesim į tavo klasę 3-4 vaikus su spec. poreikiais. Tu gausi didesnį atlyginimą, bet dirbti bus sunku. Pasirašai?“ Per metus visiškai tas žmogus nučiuožia iki išėjimo iš mokyklos, nes neįmanoma dirbti klasėje, kurioje yra keli vaikai su specialiais poreikiais.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše – E. Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre +“.
Naujoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dėmesio centre +“ Edmundas Jakilaitis aktualiomis temomis kalbins politikus, ekspertus, visuomenės veikėjus.
NEGALI buti privaciu gydymo istaigu is principo . Nes privati medicina tai jau ne medicina o verslas . O verslo tikslas - pelnas . Cia ir darželinukai aišku.
Su svietimu lygiai tas pats . Negali buti privataus švietimo. Vienintelis dalykas kas galėtu buti tai kad tėvai patys namuose mokytų savo vaikus
