reikia daryti išvadas,gal perdaug įsimylėjęs buvusią santvarką ,kuri buvo primesta okupanto.Kritikuoti Lietuvą po Nepriklausomybės yra dėl ko ,bet ir vėl grįšime prie to pačio,,išeinant -pasilik",to pasekmės jaučiamos per visus tuos metus ir vėl grįšime prie tų ,anksčiau kažkieno išvardintų trijų srovių.Daro nusikaltimus vieni,tampa stebuklingais milijonieriais,vagia Lietuvos turtą,daro chaosą valstybėj,tai teisėtvarka,nebaudžiamumas,visiška degradacija valdžios struktūrose,o rodo pirštu į kitus ,kad pirmininkai ,palaiminti partijos sekretorių,išvogė kolūkių turtą ,kad gamyklų direktoriai,susidėję su EBSVir kitokiais koncernais ,sužlugdė ,o paskui išvogė gamyklas,tai kaltas Landsbergis.Buvo tai kišama per visas žiniasklaidas ,kur dirbo ir Valiušaitis,tariamai dešiniųjų spaudoj,kurią paskui sėkmingai sužlugdė.Gal ne taip ,Valiušaiti? Žinoma,aš ne viską išvardinau ,dar galima butų vardinti ir vardinti,kaip ir apie tamstos politinę orientaciją ,apsimetant Lietuvos gynėju ir gelbėtoju,kaip ir Paksius.Negalvok tamsta,kad visi durni ir to nemato

Sveikinu.
Peržiūrėjau vakar Jūsų tekstą...Turėjote daug kantrybės čia surašyti savo jaunas mintis
Šiandien įkišu savo trigrašį. Pvz, prie citatos: "Ir tą įvertinus kyla mintis: gal Sąjūdžio kūrėju laikytinas Gorbačiovas? Žinoma, šitai minčiai mažai kas pritartų. Tiksliau teks apibrėžti, kad Sąjūdis buvo aplinkybių padarinys. .."
-----------------
Tikrai atrodytų, kad Gorbačiovas buvo akstinas Sąjūdžiui (pradžioje Persitvarkymo).
Bet tikslesnis apibrėžimas yra "Sąjūdis buvo aplinkybių padarinys". Aplinkybių pasaulyje. Pirmiausia Reiganizmo* (1981-1989) eros pradžios. Plius Thatcherizmo (1979 – 1990 m.). Plius atėjimas slaviškos kilmės popižiaus Jono Pauliaus II atėjimas į sostą (1978-2005)...

Ir tik tada Gorbačiovas po 1985 kaip pasekmė. Ir tada tik 1987 Laisvės lyga. Ir ik tada 1988 Sąjūdžio daigai per taip vadinamą Gorbačiovo demokratizacijos procesą.

Kažkas panašiai buvo su estais, vėliau su latviais. Kažkokia grandininė soacialinio virsmo reakcija.
Bet iki 1985 gelžinė uždanga veikė puikiai. Kas išsikišdavo, sėdėjo už grotų ar kitur. Pvz, Kalantos reiškinio pasėkmės. Arba Vengrija, Praha, Lenkija...
-----------------------
Aš taip dabar po 20 m suvokiu Sąjūdį. O tada ir 1972, ir 1981, ir 1988, ir net 1991 kovo 11 man buvo neaišku, kur mes nueisime: į geresnį socializmą ar išsvajotą Vakarietišką kapitalizmą su visokių atsivežamų daikčiukų pertekliumi.
-----------------------
dabar aš skaitau 2006 Nobelio lauretą ekonomikai E.Phelpsą. Jis aiškina dar ir dar kartą, kas yra kapitalizmai ir kaip juose susiorientuoti. Nes kapitalizmas, jei jis nesivysto iš vidaus, praranda dinamines (čia kaip tik Pakštas tinka) savybes, jis išsigimsta, pradeda stagnuoti.
Ir tada atsiranda kaltintojų, kad kai kas jau vėl siekia "ružavumo", tai yra grįžimo prie lygybės sistemos. Ir atsiranda gelbėtojai, apie kuriuos rašiau.

*PS. Jei kas mano, kad Amerikoje (taip taip, JAV) apie 1960-1970 nebuvo projektų įvesti SOCIALIZMĄ (įžymusis Golbraitas), tie giliai klysta. Amerikos kapitalizmas, kaip pats dinamiškiausias pasaulyje, pergyvena daug posūkių. Tą matome šiandien. Bet, atrodo, jis visada išsikapsto. Tai ryškiai aprašo pvz prof. Carl Schramm savo straipsniuose.
Nes Amerika didelė šalis, daug talentingų mokslininkų ir antreprenerių. Nežiūrint nuolat veikiančio NEAPIBRĖŽTUMO (Knight, 1921) principo, jie atranda kelius, kuriais reikia vesti savo šalį.

O Lietuva - maža. Rašiau, kas iš to...
Tai bent pasimokytume iš didžios šalies. Kur tau. Vis atsiranda siekiančių ją išjuokti ar net pamokyti. Gaila.
------------------
Aš prisidedu prie tų, kurie nuolat mąsto " kaip viskas buvo". Bandau suprasti, ir kaip bus naujoms mūsų kartoms.

Jau geriau būti „megsta birete" negu logiškai mąstančiu buhalteriu. Be dvasios Sąjūdžio, kaip Rusijos, protu nesuprasti. Visada truks žodžių Sąjūdžiui, kaip meilei, nusakyti. Tada geriau klabėti apie Sąjūdžio epochą, kaip tai daro profesionalūs istorikai (A. Kulakauskas).

Aiškinkimės patį Sąjūdį! Pasižiūrėkime kokiomis aplinkybėmis jis atsirado, kaip susikūrė. Man atrodo, nuoširdžiai ieškant tiesos, šioje srityje galima pastebėti daug ko, kas net nustebintų.

Pavyzdžiui, kelkime klausimą, ar Sąjūdis buvo sukurtas, ar buvo visiškai savaiminis aplinkybių padarinys. Esmė ta, kad vienu atveju panašų sąjūdį galima būtų kurti vėl, antru atveju tas neįmanoma.

Žiūrint smulkiau, pirmu klausimu būtų, kas Sąjūdį sukūrė. Kūrėjų, asmenų, atsirastų net keletas. Patyrinėjus paaiškėja, kad nė vienas iš jų atskirai paimtas, kūrėju visų vieningai nelaikomas. Bet gal tie asmenys buvo bendraminčiais ir Sąjūdį sukūrė kokia nors slapta jų bendrija? Deja, nebuvo ir taip. Į steigiamąjį susirinkimą (birž 3.) susirinko žmonės nesusisieję jokiais vienos bendrijos saitais. Ten dalyvavo žmonės iš kelių nevyriausybinių organizacijų, kurie daugiausia nebuvo tose organizacijose vadovais. Tų organizacijų tikslas irgi buvo kitoks nei Sąjūdžio kūrimas ir tokio tikslo jos nė negalėjo turėti. Kaip matyti, Sąjūdžio kūrėjai bendraminčiais nebuvo. Organizacijas sukuria bendraminčiai. Tačiau birž. 3 dieną iš tikrųjų užsimezgė Sąjūdis kaip organizacija.

Bet Sąjūdžiui reikšmės suteikė ne tai. Greit pasklido gandas, kad susikūrė organizacija, remti Gorbačiovo pradėtajam persitvarkymui. Į mitingus birželio pabaigoje ir liepos pradžioje rinkosi į kiekvieną vis daugiau žmonių. Mitingus buvo sušaukęs Sąjūdis. Tie mitingai ir suteikė jam svorio ir, paskui, reikšmės. Bet sušaukė raginimu remti persitvarkymą, ne kokia savarankiška idėja. Ir tą įvertinus kyla mintis: gal Sąjūdžio kūrėju laikytinas Gorbačiovas? Žinoma, šitai minčiai mažai kas pritartų. Tiksliau teks apibrėžti, kad Sąjūdis buvo aplinkybių padarinys.

Visuomenės gelmės sukilo. Taip žmonijos praeityje yra buvę ir anksčiau, gal tik mažai yra buvę tiek taikių ir tvarkingų sukilimų. Bet jos sukilo ir nurimo. Tuo tarpu už viso to , kas irgi buvo vadinama Sąjūdžio vardu, kūrėsi Sąjūdis kaip organizacija. Sąjūdžio ypatybė gal dar ta, kad jis kūrėsi gana nerangiai, pražiopsodamas pačią tautos pakilimo viršūnę. Todėl tauta nė nesijautė Sąjūdžiui (organizacijai) kažkuo įsipareigojusi ar dėkinga. Tačiau dabar verčiau pasekime organizacijos kelią.

Jeigu panagrinėsime tą organizaciją, jos veidas neatrodys malonus. Joje nebuvo, kaip sakėme, bendraminčių. Bendramintystę sukūrė dirbtinis tikslas: remti persitvarkymą. Tikslas siekti Lietuvos valstybingumo greitai tapo tam pakaitalu. Bet už to netrukus prasidėjo įvairios tarpusavio kovos. Kad jos yra, išryškėjo jau per pirmą Sąjūdžio daugumos AT-aryboje pusmetį. Ozolas netapo AT pirmininko pavaduotoju. Juozaitis išspausdino „Istorinę klaidą“. AT-os dauguma ėmė rengtis šalinti pačių sudarytą Prunskienės (irgi vienos Sąjūdžio vadovų) vyriausybę. Bet ne tik. Sąjūdis beveik nesirūpino tuo, kokia turės būti sukurta nauja valstybė. Nesirūpino net paprasčiausiai to aptarti, o gilesne moksline prasme to nebuvo nagrinėjama visiškai. Visiškai nesidomėta, kaip valstybės piliečiai galės prisitaikyti prie Vakarų gyvensenos. Ir, pagaliau, palaipsniui vienu Sąjūdžio veikimo akstinų tapo sąžinės laisvės neigimas.

Ir keistas dalykas. Iki šiol niekas nenori garsiai pasakyti, kad šitaip Sąjūdžio veidas toli gražu nebuvo malonus. Švenčiamos metinės, rengiami suvažiavimai. Kartu jau 15 metų aiškinamasi, kas dėl visko kaltas. O dėl ko „visko“ taip iki galo ir nepasakoma. O juk ar ne geriau priimti viską kaip buvo, užuot ieškojus kokio kaltininko vis iš sau priešingos stovyklos?

―-

Ilgai laukiau vaiko, kuris ištartų panašius žodžius kaip Anderseno pasakoje. Vaiko neatsirado. Ką gi. tais metais aš pats buvau vaikas. Paskutinių klasių moksleivis, pirmų kursų studentas.

Į „megstų birečių" komantarus reaguoti neverta.

Situacijos kontrolės praradimo baimė verčia žmones priimti neteisingus sprendimus ir taip "kurti" savo valstybę. O situacija Lietuvoje yra sudėtinga dėl užsienio (ypač Rusijos) interesų, kurių tikriausiai neneigsite. Todėl ir atsiranda "juokdariai". Psichologinis karas sudaro tokią situaciją.

Lietuvos problema - perteklius žmonių, kuriems nėra neatsakytų klausimų. Jiems viskas aišku, jie kategoriškai reiškia nuomonę, net neleisdami sau suabejoti, kad jo nuomonė nebūtinai įvertina visas galimybes, kad gali būti ir kitokių vieno ar kito klausimo sprendimo alternatyvų, pasaulio matymo perspektyvų. Ir tai nereiškia, kad tokie žmonės turi būti vienas kitam priešai. Tiesiog galbūt reikia giliau vienus ar kitus klausimus aptarti, argumentuoti. Bet kaip tik šito tokio pobūdžio piliečiai labiausiai ir vengia. Jeigu tik kas su jo nuomone nesutinka - priešas. O kandangi tokie žmoės save labiausiai tapatina su "valstybe", "patriotizmu", "lietuvybe", tai visi kiti, kurie jiems nepritaria - 5-toji kolona, "Maskvos ranka".
Čia nepasirašiusiojo žmogaus pasisakymai - geriausia šitokio mentaliteto iliustracija. Pagieža, kuri trykšte trykšta iš tų pasisakymų, pirmiausiai yra našta jam pačiam. Be abejo, Lietuvai taip pat, nes visi jaučiam, kiek daug čia "surūgusių" žmonių. O tai yra todėl, kad jie užsiiminėja šmeižtu ir negarbingomis insinuacijomis, patys bijodamas net savo nicką parodyti, nekalbant jau apie savo vardą ir pavardę. O kai žmonės gyvena kitų niekinimo nuotaikomis, jie negali gerai jaustis, jie visad suirzę ir nepatenkinti.
Gerbiamasis, būkite bent tiek garbingas: parašykite kelintais metais, kokioje komjaunimo kuopelėje aš taip išmokau "lankstytis", kaip jūs čia vaizdžiai mene aprašėte? Pacituokite, prašau, konkrečius mane "kompromituojančius" mano pasisakymus. Išeikite su citatomis, su savo vardu ir pavarde. Pareikščiau jums pagarba.
Jei ne, manysiu, kad jūs tik nesėkmingai bandėte mane įžeisti, niekaip nepajėgdamas rišliai įvardinti priežasties, kodėl taip stengiatės. Juk net ir skirtingų pažiūrų žmonės demokratinėje valstybėje ne tik gali, bet ir privalo gyventi ir sugyventi. Aš ant jūsų nepykstu, tik man gaila, kad jūs taip bergždžiai eikvojate energiją ir liejate tulžį, tuo tik liudydamas dalies lietuvių nepajėgumą palaikyti pokalbį racionalaus diskurso plotmėje.

Matyt, reikia suprasti, kad tas, kas parašė "Valiušaiti", parašė ir "inžinieriui". Su valytojos mąstymu. Be vardo, be pavardės. Tiesiog dvasia.
Keli sakiniai replikai.
1. Ką reiškia nutrintas "ružavas"? Ar tai marksistinis mokymas? Ko siekia šiandien "ružavieji" Lietuvoje? Nuversti kapitalizmą ir įkurti socializmą su bendraliaudine nuosavybe? taip ar ne?
2. Ar "Valiušaitis"="Paxas" ar bent jo maža dalis? Neturiu jokių įrodymų, kad V.Valiušaitis gintų paksitų ideologiją arba siekimą užgrobti valdžią bet kuria kaina.
3. Iš kur atsirado Paxo, Uspaskijaus reiškiniai lietuvių tarpe? Man atrodo, kad aš atsakiau į tą klausimą ankstesniame komentariuke: poSąjūdinės valdžios nesudarė sąlygų "kareiviams" laisvai (free) VEIKTI (kokios tos sąlygos ypatingai sunkus klausimas).
Ir dalis "kareivių" puolė ieškoti "pulkininkų", kad jiems padėtų. Ir surado Paxą, Uspaskijų, kurie savo politinėms firmoms įkurti gavo finansavimą iš Rytų. Tai kas kaltas?

Būtent KLAIDOS ir po 20 metų tęsiasi, nes Lietuvoje nėra tikrojo "free enterprise" - kapitalizmo tobulinimo variklio.

Todėl, jei taip jau atsitiko su Paxo ir Uspaskijaus dievinimu (gali ir pasikartoti) kaltas ir Jūs pats, bevardi Internaute. Jums tik belieka atgailauti: kaltas, esu labai kaltas.

su valytojos mąstymu.Jau jis nuspręndė,kad prieš 20 metų įvykių sąskaitų suvedinėjimas.Nesąmonė,kiek parašo ,ar pasako šiais laikais Valiušaitis,tai ir pasimato ir išlenda jo ružavas,geriausiu atveju,mąstymas.Paksą ,kuris aiškiai dirbo Rusijai ir iš ten gavo ir gauna finansavimus ir instrukcijas,gynė ir tebegina.O juk Paksas ,tai buvo didelė nelaimė Lietuvai ,ko nematyti gali tik aklas ,arba toks pats ,kaip ir gynamasis..Jeigu butų tik prieš 20 metų įvykdytos klaidos ,tai apie tai nereiktų net diskutuoti,bet tos klaidos ,jeigu tai klaidos ,kartojasi ir toliau

Dėl laiko stokos tik tiek:
1. Nepritariu tam, kas parašė "Valiušaiti". Greičiausiai tai senų sąskaitų suvedinėjimas po 20 metų.
2. Dėl straipsnio vinies. Iš esmės pritariu Autoriui prie (***) dėl "savo linkimą kuriame mes patys, ir būtent, - priiminėdami sprendimus.". Tai kokia ta "mūsų pačių priimamų sprendimų kokybė"??? Kaip tą sprendimų kokybę išmatuoti ir palyginti su išvardintų pažangių šalių?
Galėtume griebtis veiklumo. Ar jis prastas?
Koks jis yra?
Bandoma Lietuvoje ekonominę-socialinę sėkmę surišti su aptriušusiu "verslumo lygiu", tai yra bendras "įmonių skaičius 1000 gyventojų".
Tačiau civilizuotas pasaulis seniai skaičiuoja tik NAUJŲ įmonių skaičius 1000 gyventojų per metus (verslo tankis)...Ten lemia šiandien ne "pulkininkų" išmintingumas, bet "kareivių" VEIKLUMAS. Nes taikos, o ne karo metas.

3. Išvada (subjektyvi): maža tauta, todėl mažai nuo seno kvalifikuotų (talentingų) mokslo (tikrojo ) žmonių , sugebančių tai suvokti ir paprastai paaiškinti tautai, kaip ji turi "veikti"...
Ir dar pasikartosiu. Seniausia Europoje kalba ir jos terminai lyg riedanti mašina su įjungtais stabdžiais...
(beje. mano p.1 nuomonė dėl gajaus reiškinio "mušk išsikišusį" - kaip papildomas stabdis veiklumui).

Taigi, žvelkime giliau, kas (dar) gali.