Perskaičiau, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė teisėjos Neringos Venckienės skundą dėl Teisėjų garbės teismo sprendimo nutraukti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjos Jolantos Vėgelienės drausmės bylą ir paskirti jai drausminę nuobaudą.
Antraštės sako, kad viena teisėja buvo apginta nuo kitos. Bet man įdomiau – kokios gi būtent pasiklausymo ir sekimo tradicijos buvo apgintos aukščiausiu lygiu (nesvarbu, kam jos taikomos).
Bylą nagrinėjusi LAT teisėjų kolegija, sutikdama su garbės teismo motyvais, konstatavo, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus.
„Nei Konstitucijos, nei Teismų įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatose nėra įstatyminio draudimo ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui gauti ir susipažinti su kitų subjektų turima apie teisėją informacija, kuri reikalinga kito asmens (ne teisėjo) galbūt padarytai nusikalstamai veikai tirti, t. y. taikyti Baudžiamojo proceso kodekso 155 straipsnio 1 dalyje nurodytą procesinę prievartos priemonę, nepradėjus tyrimo (operatyvinio ar ikiteisminio) dėl teisėjo“, – sako visų pakopų teismai.
Įdomiausia tai, kad teisėjas, duodantis sankciją klausytis kažkieno pokalbių ir sekti susirašinėjimą, neturi nė klausti kam priklauso koks nors telefono numeris ir kas juo naudojasi, jei tiriamas nusikaltimas yra labai sunkus, o susirūpinęs prokuroras ar saugumietis labai nori jį girdėti.
Viskas puiku. Galima ploti ir džiaugtis, kad visi lygūs prieš įstatymą. Įdomu tik, ar galima, jei byla labai svarbi, taip paprastai gauti leidimą pasiklaysti kad ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pokalbių dėl nusikaltimų, kuriuos galimai padarė ne ji? Kodėl ne? Ateina koks operatyvininkas, atneša telefonų sąrašą, kuriame yra ir D. Grybauskaitės naudojamas numeris, o teisėjas taukšt antspaudą – ir pirmyn. Negi teisėjas tikrins? Negi klaus, kai Aukščiausias Teismas leido to nedaryti. Taigi, pagal tokias sekimo tradicijas nei piliečio, nei teisėjo, nei prezidento imunitetas ne tik kad nėra absoliutus, o jo visiškai nėra. Toks Aukščiausiojo Teismo žodis.
