Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Istorikų tyrimas rodo, kad Lietuvos karininkas, partizanas Juozas Krikštaponis, kuris buvo ir Prezidento Antano Smetonos sūnėnas, dalyvavo žudant žydus Baltarusijoje, sako Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. Tačiau galutines išvadas, anot pašnekovės, gali padaryti tik teisininkai.
Prieš kelias savaites laidoje pasakojome apie vieną iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų Antaną Kraujelį-Siaubūną, nusižudžiusį 1965 metų kovo 17-ąją, kai enkavedistai apsupo jo namus ir jį sužeidė. Jau kuris laikas žiniasklaidoje galima aptikti teiginių, kad pokario partizanas A. Kraujelis pats buvo civilių žmonių kaltintojas, teisėjas ir nuosprendžių vykdytojas, todėl jis turėtų būti pripažintas asmeniu, dalyvavusiu beginklių civilių žmonių žudynėse, ir iš jo turi būti atimtas kario savanorio statusas.
Tuo pačiu metu reikalaujama atšaukti kario savanorio statusą ir kai kuriems kitiems Lietuvos laisvės kovotojams. Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis mūsų laidai sakė turįs duomenų, kad pasipriešinimo okupacijai dalyvių teisinis statusas suteiktas net žydų žudikams.
„Yra daugiau nemalonių dalykų padaręs Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Yra suteikti kario savanorio vardai žydšaudžiams ir paskui, centrui pasiūlius, jiems prezidentas suteikė aukštus laipsnius. Aš galvoju: ar sprogs kada nors ta bombelė, ar nesprogs?“, – 2014 metų gruodį „Savaitei“ sakė J. Jurgelis.
Yra duomenų, kad žudant žydus galėjo dalyvauti J. Krikštaponis. Ar taip iš tiesų galėjo būti – apie tai „Savaitė“ kalbasi su Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaline direktore B. Burauskaite.
- Jūsų vadovaujamas centras praėjusių metų gruodžio 19 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl pirmojo Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio veiklos 1941–1944 metais papildomo ištyrimo.
- Mes labai kruopščiai ištyrėme J. Krikštaponio veiklą nacių metais. Tai užtruko labai ilgai. Nors viešoje erdvėje jis buvo linksniuojamas ir vadinamas žydšaudžiu, mes negalime [daryti išvadų] neištyrę visko iki galo, visų dokumentų ir visų galimai susijusių situacijų. Esmė ta, kad buvo iškraipoma jo pavardė, kartais ir vardas, dokumentai yra fragmentiški.
Bet mūsų istorikai vis dėlto rado tokius nepaneigiamai, galima sakyti, liudijančius dokumentus apie jo dalyvavimą Baltarusijoje kartu su A. Impulevičiaus batalionu, kadangi jis tada buvo antros kuopos vadas tose egzekucijose, kurias vykdė šitas A. Impulevičiaus batalionas.
- Jums patiems kyla įtarimų, kad jis galėjo būti tas žmogus, kuris dalyvavo žudant žydus Baltarusijoje, A. Impulevičiaus batalione, taip?
- Taip. Istorinis tyrimas rodo, kad jis ten dalyvavo, ištirti istoriniai-archyviniai dokumentai rodo tai, bet mes galime sakyti tik kaip istorikai, kad jis ten dalyvavo. Bet ką reiškia tas dalyvavimas? Visą kaltinamąją prasmę turi suteikti teisinis tyrimas.
- Teisininkai, kitaip sakant, prokurorai.
- Taip.
- Tai šiandien dar anksti tvirtinti, kad jis tikrai buvo žydšaudys?
- Jokiu būdu negalima tvirtinti, mes tik pateikėme medžiagą tyrimui.
- Bet jo sesuo sako, kad tą laikotarpį, kurį Jūs prašote ištirti, jis praleido savo ūkyje. Tai šiuo atveju negalima tikėti artimų žmonių parodymais?
- Sunku pasakyti, kodėl ji taip sako, nes yra dokumentai – jau ne KGB dokumentai, o vokiečių okupacijos, kai buvo formuojamas A. Impulevičiaus batalionas. Visi tie sąrašai yra valstybiniame centriniame archyve. Ne tik KGB dokumentai buvo ištirti, bet ir nacių laikotarpio dokumentai. Taip pat yra ištirti vokiečių dokumentai, likę ir iki šiol esantys Baltarusijos archyve.
- Kaip tas tyrimas dabar galėtų vykti, juk pačių gyvų liudininkų vargu ar begalima surasti. Tai ar prokuratūra pajėgi šiandien dar kažką ištirti papildomai?
- Aš manau, kad šiuo atveju yra labai daug teisiniu požiūriu stiprius argumentus pateikiančių dokumentų, kad patyręs teisininkas galėtų pasakyti savo nuomonę.
- Tai ganėtinai diskredituotų partizaninį judėjimą, jeigu paaiškėtų, kad toks žmogus, kuris yra ir mūsų Prezidento Antano Smetonos sūnėnas, A. Smetonos sesers sūnus, vis dėlto neteisėtai gavo kario savanorio statusą. Ar Jūs nemanote, kad tada buvo paskubėta? Kaip buvo pražiūrėta, nebuvo kažkokių abejonių?
- Aš nemanyčiau, kad jei vienas asmuo tikrai nepelnytai gavo statusą, kad tai diskredituoja partizaninį judėjimą. Tikrai neturi taip atsitikti. Klaidų visur pasitaiko, neklysta tas, kas nedirba. Tuo metu buvo labai skubama. Tikrai buvo paskubėta. Nebuvo tiriama veikla, ypač tų, kurie buvo kariškiai, [netirta], ką jie veikė nacių laikotarpiu.
Tiesiog nebuvo netgi žmonių, kurie būtų užsiėmę šito laikotarpio tyrimu. Ir, manau, šitas ir atsispindi – šitas skubotumas tokį rezultatą ir davė. Bet noriu pabrėžti, kad tai yra tikrai unikalus ir vienetinis atvejis. Jis neatveria vartų diskreditavimui, kaip jūs pasakėte.
- Jūs sakote, kad tai yra vienetinis atvejis, bet yra minima dar viena pavardė – žmogaus, kuris neva neteisėtai gavus tokį kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį Prezidento dekretu, t.y. Antanas Baltūsis-Žvejas. Ar dėl jo Jūs kokį nors tyrimą vykdėte, ar čia nieko nereikia, nes viskas aišku?
- Vienintelis jam metamas kaltinimas, kad jo būrys saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą. Tai buvo išorinė apsauga. Žinau, kad šitie gerbiami asmenys, kurie daug apie tai šneka, sako, kad gali būti, jog lietuviai koncentracijos stovyklos kalinius lydėjo ir į dujų kameras. Čia viskas yra pasakos ir pritempimas.
- Aš negaliu Jūsų nepaklausti ir apie A. Kraujelį-Siaubūną. Jūsų centras atliko pakartotinį tyrimą. Jūs visiškai atsakote už to tyrimo išvadas, nes buvote apkaltinti klastote?
- Na, mes galime sulaukti visokių epitetų ir įvardinimų. Dėl A. Kraujelio mes dar kartą atlikome pakartotinį tyrimą vien todėl, kad mums tikrai buvo labai skaudu viešoje erdvėje matyti, kad jis tiesiai šviesiai vadinamas žudiku. Jis nenužudė nė vieno žmogaus tokiu būdu, koks jam primetamas.
Tai, ką įvykdė M. Urbono būrys, – tikrai ten yra daug, apie 10–11, žmonių nužudyta. M. Urbonas buvo apklausiamas, jis buvo nuteistas mirti ir sušaudytas 1951 metais. Jis bandė išsisukinėti ir visą kaltę versti A. Kraujeliui. Iki 1951 metų, kai buvo nužudymo faktai tiriami, niekur A. Kraujelis nebuvo minimas, niekur jis nebuvo įvardijamas. Mes dėl A. Kraujelio esame visiškai ramūs. Jis tikrai yra pelnytai gerbiamas ir tikrai yra didvyris.
- Mes kalbame sausio 12-osios, Lėno miško mūšio, kurio metu žuvo J. Krikštaponis, išvakarėse. Šiemet sukanka 70 metų, tai buvo 1945 m. O kovo 17-ąją sueis 50 metų, kai žuvo A. Kraujelis-Siaubūnas. Ar šiandien Jūs galite pasakyti, kad antrąją sukaktį, kovo 17-osios, mes turime minėti visiškai ramia sąžine, tuo metu, kalbėdami apie Lėno mūšį, mes neturėtume minėti ar didžiuotis, kad ten buvo ir J. Krikštaponis, dabar reikėtų nuo to susilaikyti?
- Aš manyčiau, kad toje mūšio vietoje, kur yra paminklas, paminėti ir pagerbti visus, kurie ten žuvo, yra pareiga, ir tai turėtų būti [daroma]. Bet atskirai prie J. Krikštaponiui skirto paminklo daryti dalį to minėjimo... Aš asmeniškai nuo to susilaikyčiau. O dėl A. Kraujelio – mes tikrai minėsime, tai įtraukta į mūsų minėtinų dienų sąrašą.
