„Griauti yra lengviau, negu statyti“, „Skaldyk ir valdyk“ bei panašios veikimo matricos paleidžiamos į darbą kaskart, kai egzistuojančiai visuomenės užvaldymo sanklodai ima grėsti permainos. Paprastai jos atsiranda tada, kai kritinė gyventojų masė nebegali taikstytis su esama padėtimi dėl kokios nors priežasties – skurdo, nesiskaitymo, neteisybės arba visų drauge. Na, maždaug taip, kaip kad dabar Lietuvoje ir yra. Padėtį būtų galima lengvai ištaisyti, atpalaiduojant gausybę suvaržymų ir leidžiant žmonėms savomis jėgomis bristi iš tos „peklos“ (krizės), kurią tikrai ne jie sukūrė. Bet kur tau! Smulkusis verslas ims konkuruoti su monopolijomis, todėl jis čia pat paskelbiamas „šešėliu“, su kuriuo imama kovoti. Kam? Gal kad nesudarytų pavojaus monopolistams, neišnarpliojamu mazgu persipynusiais su valdžios struktūromis (ne tik partijomis, nors šios čia irgi turėtų būti privaloma tvarka)? Visuomenė dūsta ir masiškai emigruoja, o dar likę kišami po tokiu teisiniu presu, kad jei nesusidurtum pats, kažin ar galėtum patikėti ir įsivaizduoti? Kur jūs girdėjote, kad už įsilaužimą į jūsų namus įsilaužėlis dar išrašytų ir sąskaitą? O juk išrašo...
Žinoma, tokiems verslo-politiniams voratinkliams ir „aštuonkojams“ reikia teisinio „stogo“, geriausia būtų visais lygiais. Ar jis yra ir kaip plačiai išsikerojęs – kaip tik šiomis dienomis ir matome. Prievartos mechanizmas, kurio išlaikymas yra neišvengiamai brangus, paleidžiamas į darbą tada, kai švelnesnės priemonės – „kompromatai, pakišos“, etc. – nesuveikia.
Tačiau yra ir dar viena sritis, kuri žaidžiant šiuos žaidimus yra nepaprastai svarbi. Tai viešieji ryšiai. Kitaip – propaganda. Šitaip būtų tiksliau, o ir sąsaja su daktaru Gebelsu visai vietoje – ach, jau tie daktarai (kalbu apie mokslinius laipsnius). Visuomenės smegenų plovimas vykdomas tiek per įprastines žiniasklaidos priemones – televiziją, radiją, spaudą, internetinius portalus, tiek ir senu gerai atidirbtu būdu – skleidžiant paskalas. Šis metodas, pasitelkiant internetinių komentarų rašymo galimybes, yra itin veiksmingas tiek savo sklaidos dydžiu, tiek ir efektyvumu, mat paskalomis linkstama tikėti be įrodymo, o jei kokia nors „žinia“ apie „taikinį“ (pasirinktą asmenį, kurį reikia apjuodinti) transliuojama kryptingai ir pakankamai ilgai, jam anksčiau ar vėliau prilipdoma norima etiketė.
Tokiais atvejais paprastai imama „taikinio“ biografija, iš jos atrenkami keli fakteliai, kuriuos galima „apipaišyti“ taip, kad daliai visuomenės pasišiauštų plaukai, ir tai būtinai padaroma pačiu bjauriausiu būdu. Paskui tokie „apipaišyti biografijos faktai“ paleidžiami tiražuoti per lojalias žiniasklaidos priemones – kaip pavyzdį galima pateikti a.a. pulkininko Vytauto Pociūno „gyvenimo aprašymą“ „Lietuvos ryte“. Iš paskirto jo biografijos murzinimui puslapių kiekio galima spręsti, kokio didumo grėsmę šis pareigūnas kėlė.
Panašiai veikiama ir kitas atvejais. Varijuojamos biografijos murzinimo temos paprastai yra šios: buvo pasileidėlis / pasileidėle; grobstė pinigus – šiuo atveju ypač gerai veikia, jei rinko įnašus iš gyventojų, mat jei „išduriamas“ koks bankas, kurių kuo toliau, tuo labiau nemėgstama ir kuriais nepasitikima – tai tokia žinia gali suveikti ir priešingai; priklauso seksualinėms mažumoms – pastaruoju metu ši tema dėl oficialiai išpažįstamos tolerancijos nebepraeina oficialiais kanalais, užtat visu pajėgumu tiražuojama paskalų lygiu – žinoma, pagrindimo čia nereikia jokio, juk „su žvake šalia niekas nestovėjo“. Mažiau efektyvūs, bet irgi naudojami pasažai yra girtuoklystė, narkomanija ir smurtas šeimoje. Tais atvejais, jei žmogus, ant kurio pilami kibirai pamazgų, yra sveikuolis ar sportininkas – gali atsirasti anabolinių steroidų tema, o jei kovinių sporto šakų atstovas – tai ir banditas, kaip gi be šito? Kaunietis visais atvejais yra sunkinanti aplinkybė.
Tačiau yra ir kelios labiau rafinuotos temos – pavyzdžiui, bendravimas ar net bendradarbiavimas su slaptosiomis tarnybomis ar jų įtakos organizacijomis. KGB šleifas čia vis dar nepralenkiamas, bet jau atsiranda ir kitų, kartais diametraliai priešingų minėtajai, spalvų. Pavyzdžiui, juodinamas asmuo gali būti paskelbiamas „sorošistu“- gi patriotiškai nusiteikusiuose sluoksniuose tai labai neigiamas apibūdinimas. Tiek etiketė „žydas“, tiek ir „antisemitas“ taip pat yra tikras ženklas, kad asmuo yra tapęs taikiniu. Tiek šiuo, tiek ir seksualinių mažumų atveju, praktiškai ištrinama riba tarp to, ar asmuo pristatomas gėjumi, ar priešingai – homofobu, vis tiek paliekama dėmė, esą „jis kažkoks neaiškus“. Tarsi būti apvogtu (t.y. nukentėjusiu dėl vagystės) būtų tas pats, kaip pačiam vogti – tačiau kontekste naudojant tokius būdvardžius, kaip „prieštaringai vertinamas verslininkas“ ir panašius, lengvai sukuriamas įspūdis, kad faktinis nukentėjusysis yra nė kiek ne geresnis, o galimai ir daug blogesnis, nei tikrieji nusikaltėliai. Ir dar esą nežinia, kas čia nusikaltėliai iš tikrųjų...
Ši metodika šiuo metu visu pajėgumu tiražuojama Garliavos atveju. Negana, kad ten buvę gynėjai visu pajėgumu aplipdyti „patvorinių“ bei kitais panašios vertės epitetais, tai dar ir kiekvienas ta tema oficialiąją liniją reiškiančių žiniasklaidos organų (o kaip kitaip juos pavadinti?) skelbiamas straipsnis ar laida pradedama sakiniais, kuriuose būtinai bus žodžiai „žmogžudys, įstatymų nesilaikymas, Garliavos teisė“ ir panašiai. Jei pranešama apie Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose prieš neteisybę mitinguojančius žmones – kaip taisyklė prikišama, kad tai „žmogžudyste kaltinamo D.Kedžio šalininkai“. Kad tie „šalininkai“ turėjo savo nuomonę ir kovojo už žmogaus teises ir laisves dar tada, kai dabar jau velionis D.Kedys lakstė su trumpomis kelnėmis – niekam neįdomu, juk tikslas kitas – truks plyš gyventojų sąmonėje susieti, sakykime, R.Ozolą su Garliava, nepamirštant pavartoti žodžio „patvorys“.
Kad ir koks lėkštas ir lengvai atpažįstamas būtų šis manipuliavimas, tenka pripažinti, kad daliai žmonių – ypač tų kurie neturi atsparumo melui ir linkę tikėti paskalomis, o gal ir patys jas skleisti – jis vis dėl to veikia. Žiūrėk, koks tarp knygų, o ne gyvų žmonių daugiau laiko praleidžiantis intravertiškas humanitaras, pasižiūrėjęs kryptingai sumontuotą žinių reportažą, sumurmės „ne, ne, geriau jau dabartiniai biurokratai, negu tie „iš patvorio“, prie kurių jis priskirs ir minėtąjį R.Ozolą, ir visus kitus, mitinguojančius Daukanto aikštėje. Taip „skaldyk ir valdyk“ principas paleidžiamas į apyvartą.
Kitas, dažniausiai lygiagretus veiksmas, yra pjudymas bendruomenės ar organizacijos viduje. Lengviausiai tai daroma juodinant jos narius vienas kito lūpomis. Pirmiausia kuriam nors – paprastai patiklesniam ir garsiau rėkiančiam, „papilama“ pamazgų apie jį patį, primenant, kad „aš čia tik tau slapta sakau, kad žinotum, kas tau už nugaros kalbama“ ir paminimas koks kitas, neva tai sakęs, asmuo. Tada šis pykčio pagautas rėžia atgal ką nors užgaulaus apie tą asmenį, kuris jį esą šmeižęs. To ir pakanka – provokatorius, kiek apraminęs pirmąją auką, eina pas antrąją, ir dabar jau jai sako „tu tik paklausyk, ką apie tave šneka štai tas žmogus, kurį tu laikei savo draugu“ ir atpila, ką pirmoji auka išties sakė apie antrąją. Žinoma, kad jis pats tyčia išprovokavo tą pykčio priepuolį – nė žodžio, juk „čia aš tik tau, kaip draugui, sakau“. Gali būti, kad ir įrašas bus pateiktas – juk nesudėtinga nuspausti mygtuką mobiliame telefone. Taip per kurį laiką galima supjudyti beveik visus ir vienintelis priešnuodis tokiems metodams yra viešumas. Taip, viešumas. Tiesiog nereikia klausytis, juo labiau kartoti išgirstų paskalų – štai ir viskas. Jei jums atrodo, kad kuris nors išgirstas dalykas yra pernelyg atgrasus – paklauskite to žmogaus, kurį tai liečia, tiesiai ir atvirai, dar geriau – prie liudininkų. Tada ir stos viskas į savo vietas.
Šia proga priminsiu šį tą iš to, ką krikščionis lengvai ras Biblijoje, o kitų pažiūrų ar tikėjimo žmogus – tos pakraipos moralinėse nuostatose: Dievas visada ateina su meile ir atleidimu tam, kuris suvokia ir apgailestauja klydęs. Visada! Kitaip tai joks Dievas. Tuo tarpu su kaltinimu ateina tik šėtonas – nepamirškime to.
Nepamirškime, kai sekantį kartą koks nors „geranoris“ jo pasiuntinys, dirbantis vienai ar net kelioms iš įsislaptinusių tarnybų, ateis ir pradės mums pasakoti visokias šlykštynes apie tuos, kurie savo viešais darbais ir žodžiais mus rėmė ir gynė. Nepamirškime, kai pradės girti mūsų menamas dorybes, priešpastatydami ne mažiau menamoms kitų ydoms, taip mus supriešindamas ir sukiršindamas, o tuo būdu atimdamas didžiausią mūsų jėgą – vienybę.
P.S. Tiems jo atstovams, kurie būtinai puls savo stiliumi ir lygmeniu komentuoti šį straipsnį, kaip kad darė visuomet po mano straipsniais iki šiol, pranešu, kad jokiai partijai nepriklausau, į jokį sąrašą nesisiūlau ir į Seimą nekandidatuoju. Na, o nuomonę turėjau, tebeturiu ir neketinu nustoti nei ją reiškęs, nei liovęsis ginti tų, kurie mano nuomone yra skriaudžiami ir niokojami – net nepriklausomai nuo to, ar jie patys man patinka ir ar aš patinku jiems. Nes tiesa svarbiau.
