Normalėjant Lietuvos ekonomikai vis labiau dalykiški darosi ir reguliarūs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vizitai į Lietuvą, vertinant, kaip ir kiekvieno TVF nario, jos ekonominę politiką ir bei teikiant patarimus.
Neseniai viešėjusi TVF misija pažymėjo, kad kartu su besitęsiančiu įspūdingu Lietuvos ekonomikos augimu ima ryškėti ir galimi nesubalansuotumai. Žinia, paauglystės metas. Todėl reikia įspėti „paauglę“, kad nesusigadintų sau ateities – nenuslystų į sunkiai valdomą infliaciją, kuri pakirstų eksporto produkcijos konkurencingumą (stabilaus lito kurso sąlygomis tokia nelaimė viens du ir čia) ir nesustabdytų ūkio augimo.
Čia vieta pažymėti, kad TVF, kaip ir visos patarinėjančios ar konsultuojančios institucijos ar bendrovės, diagnozuoja ir teikia receptus nacionalinėms ekonomikoms pagal jų išorinę būklę. Lygiai kaip gydytojas gali jums pamatuoti temperatūrą, peršviesti, nuskenuoti tomografu, ištirti kraują ir galop pasiūlyti vaistų ar procedūrų ar net pakeisti vieną kitą organą nauju.
Tik retais atvejais gydytojas imsis aiškintis jūsų mitybą, fizinę būklę, alkoholio ir tabako vartojimą, tėvų ir senelių ligas, gyvenamosios vietos ypatybes ir pan. Retais atvejais TVF ar kita išorinė institucija įsigilins į Lietuvos ekonomikos struktūrą, istoriją, gyventojų kvalifikacijas, darbo kultūrą, taupymo ir investavimo ypatybes ir t.t.
Gydytojas nestebi dieną dienon, kaip jūs tobulinat ar griaunat savo organizmą, TVF taip pat kasdien metų metais netyrinėja Lietuvos ūkio funkcionavimo. Abu orientuojasi pagal simptomus ir susilaiko nuo fundamentalesnių patarimų, kaip tvarkytis su organizmu.
Nacionalinės ekonomikos būklės simptomus rodo jos finansinis „luobas“. Prekių ir paslaugų kainų, palūkanų normų, nekilnojamojo turto kainų dinamika, kredito masto pokyčiai, biudžeto pusiausvyra, mokesčių struktūra ir ypatybės – visa tai gali būti ir yra „gydoma“ atitinkamomis „piliulėmis“, t.y. fiskalinės ir pinigų politikos priemonėmis.
Po tuo finansiniu luobu slypi realioji ekonomika – prekių gamyba ir paslaugų teikimas. Kodėl lietuviai gamina ir eksportuoja baldus, o ne automobilius, trąšas, o ne vaistus, naftos produktus, o ne viskį – finansinis luobas nepaaiškins. Nors mūsų pajamos ir gerovės lygis priklauso būtent nuo to, ką eksportuojam ir kiek konkurentų turim pasaulio rinkose.
Nepažinę realios ekonomikos sluoksnio negalime būti iki galo tikri, ar mūsų ūkiui prirašytos „piliulės“ yra geriausias šiuo momentu vaistas.
TVF ekspertai teisūs, kai teigia, jog jei Lietuvos ūkis nesusidoros su išbalansavimo tendencijomis – spartėjančia infliacija, šuolišku darbo užmokesčio padidėjimu, tebesitęsiančiu biudžeto deficitu, jam gresia ženklus ir gal net ilgalaikis augimo sulėtėjimas.
Bet pavojingas ne pats darbo užmokesčio augimas, o to augimo santykis su darbo našumo kilimu. Ir čia būtina pastebėti, kad atlyginimų šuolis 2006 m. tapo galimas ir neišvengiamas kaip tik dėl to, kad iki 2006 m. darbo našumo didėjimas smarkiai aplenkė realaus darbo užmokesčio didėjimą. Atlyginimų šoktelėjimas buvo ne proporcijų suardymas, bet proporcijos atstatymas – naujai sukurtos vertės dalybos darbdavių naudai šį kartą įvyko kitaip, samdomųjų darbuotojų naudai.
Pavojus eksporto konkurencingumui kils, jei tokia tendencija tęsis. Tai įmanoma tik įsikišant išorės jėgoms, nes pati ekonomika spartesnio nei visuminis darbo našumo didėjimas atlyginimų kilimo tiesiog neleistų. Lietuvoje nėra tų išorės jėgų – organizuoto samdomojo darbo jėga keliamų reikalavimų be saiko didinti darbo užmokestį. Todėl tikėtina, kad jau šįmet sulauksim labiau subalansuoto produktyvumo ir atlyginimo augimo.
Dar vienas TVF ekspertų siūlymas – mažinti neapmokestinamųjų pajamų dydį (iki 200 litų ar net mažiau) motyvuojamas išvis keistai. Teigiama, kad dabartinis (290 Lt.) tų pajamų dydis veikia dideles pajamas gaunančių darbuotojų naudai, gi jo sumažinimas leis padidinti biudžeto pajamas nepažeidžiant paskatų dirbti.
Ekspertai tikriausiai pamiršo, kad Lietuvoje darbo pajamos faktiškai apmokestinamos vieninteliu tarifu (27 proc.). Neapmokestinamųjų pajamų dydis įneša bent šiokią tokią apmokestinimo progresiją - daug uždirbantys faktiškai sumoka vieną kitą procentą daugiau. Mažinti neapmokestinamųjų pajamų dydį reikštų mažinti ir tą menkutę progresiją, kas iždui aukojamų uždirbtų pajamų atžvilgiu reikštų dar didesnį mažiau uždirbančių „kirpimą“ mokesčiais.
Niekas iš komentatorių neatkreipė dėmesio į TVF receptą kelti sveikatos priežiūros paslaugų lygį. Reikėtų, teigia jie, „neformalius mokėjimus“ medicinos įstaigose paversti formaliais – įvesti pacientų dalyvavimą savo lėšomis primokant už kiekvieną vizitą bei gydymą.
Toks pasiūlymas turi rimtą pagrindą – sveikatos paslaugų sfera tikrai turi gauti žymiai didesnį finansavimą, vardan mūsų visų sveikatos ir pasitikėjimo ja (ypač jei didės gydytojų emigracija). Dalyvavimas finansavime („kofinansavimas“, kaip sako ekspertai) čia labai padėtų. Bet tai nėra vienintelis sprendimo būdas. Gal net dar geresnis būtų, jei toliau mažinant gyventojų pajamų mokestį gauta ekonomija pereitų gyventojams ne piniginių pajamų išaugimu, bet jų įmokų į sveikatos paslaugų finansavimą padidėjimu – padidinant pajamų gavėjų įmokas socialiniam draudimui būtent sveikatos priežiūros finansavimo labui.
Taip padarius, darbuotojai nieko neprarastų (dar ir laimėtų geresnes medicinos paslaugas), o darbdaviai sumažintų darbo kaštus, nes būtų galima šiek tiek sumažinti jų mokamas socialinio draudimo įmokas. Tie pokyčiai pasitarnautų eksporto konkurencingumo, taigi – ir viso ūkio plėtros labui. Bet tam reikia gerai žinoti realią Lietuvos situaciją.
Bent šiek tiek standartizuota ekonominė analizė remiasi prielaida, kad ekonomikoje veikia homo oeconomicus. Bet realiame gyvenime veikia homo sapiens. Kuriuo galima daugiau pasitikėti, į kurį orientuotis – jau kitas klausimas.
